makalajus's blog
Per akimirka, mano dienos tampa laukimu. Pilku ir ziovoli kelenciu laukimu. Laikas svarbus tik tuom jog jau praejo. Ir zmones aplink nebetokie. Rodos draugai gali tapti priesais vien del to nes tau siandien sunkiai laukias... Taip ateina vakarai ir naktys. Laikas isvis pradeda rodytis nebereikalingas. Sapnai vistiek viska uzlygins. Nezinai ar nori buti gimes. nes nezinai kam to reikia. Neprisimeni ka privalai padaryt. Nieko, dar spesi. Ate
Visi dramos apimti.
Lyja
Negaliu papasakoti kas ten buvo. Per daug mane drasko į šonus realybė. Susikaupk!
Visi keliavo,
Savo likimo pasitikti.
Tai buvo raktai,
Paslapčiai patirti,
O kūnai,
Į kuriuos panirti.
Kadaisia, lankė juos karaliai,
Tadais jie valią,
Lyg lietų semia.
Šešėlių žemės,
Tamsos nelemtą dalią.
Puodelio Legenda.
*
Pranašystė.
*
Kadaisia būta šešių Puodelių.
Jie visi kilę, Sidabrinių Ultramarinų šeimos.
Jie metė savo garbų šešėlį.
Kadaisia, metė kartu.
Kai rados saulė,
Kai vėrės šviesa,
Kai kūrės tikėjimas,
Po prasme.
Rados šeši indai,
Prisipildantys,
Išlaikantys,
Atskleidžiantys.
Kaip išlaisvint prasmę,
Įsilieti,
Kadaisia buvo raktas,
Peržengt mėnulį, užsimerkt prieš saulę.
Bet jis kaip aidas,
Ištiesų, kūrybos jausmas, kiek pakylėtas.
Materijos palikimas kovai su laiku.
Klausė kas tas kūrėjas?
Sakė, visi dabar kūrėjai. . .. .
Kūrėjas nuolat išgyveną Sizifišką darbą.
* * *
Jis atiduoda paties savęs kūną.
Ir tai ką jame galėjo užauginti.
Ir ieško būdo užpildyti prarastą tuštumą.
Kad ją vėl išplėštų.
* * *
Be žiūrovų, kūrėjas gyventų amžinai.
Tik tikėjimas jais, kūrėją verčia,
Daryti auką.
* * *
Kompozitoriai jau…
Ką jie ten sako apie kūrėją?
Kiek dienų ten dirbo? Ir kada ilsėjos?
Kokia diena? Šiandien devinta. Ir ta išaušus tyloje.
...
Ar tai vėl liūdna drama?
Nežinia, kaip ištiesų antai įvyko.
...
Kur mes einam?
Taip - pertrauki tylą,
Lyg bandytum kažko neiššvaistyti.
Ar tu žinai, kur mes?
.. .. .
Svarbiausia yra laikas.
Tyla.
Part II
Žinot, manęs būta visur.
Kontempliavau žemę ir dangų,
Radęs suoliuką pasaulio krašte.
Už č i a, tik patvinęs miškas.
L a i k e
Brėžiau liniją,
Horizontą lydėjau,
Santykį jutau,
Aidėjau
Saulei dar zenite,
Miškas nemetė nė vieno šešėlio.
Šioj sustingusioj šviesos tyloje,
Įrėsi valtelė,
Nei iš žiemos, ar pavasario,
nė į rytojų.
Visa dabartis, be šešėlio,
Virš paviršiaus.
**
Brėžiau liniją,
Kirtau ją dangiška
beforme šviesa.
Kai lašas tikrovės,
Įrėsi ten iš kur nesugrįš.
**
Liudijau,
Nors nebus kam paklaust,
It aprūkūsį rytą,
Laumių irštvos
Prokrusto lovoj,
Liudijau,
prabrėškusioje šviesoje,
stebintį triušį.
Liudijau,
Kaip valtelė ir ją užpildą silutetai,
Tolo horizonte.
Tas miškas...
Jį net saulė sustingus stebėjo,
Nenustodama zenito.
|/||| | ||/|\|||| | | |||Il|l|Il|\
|/|// | |||//|||| / /|/I/l/\
/|/ | ||/|//||| |/ //|I/i/\
Tas momentas,
Kai pagaliau suvoki,
Kai visa kas sutoja,
Pasiekia kritinę mąsę
Ir tu pagaliau supranti -
Tu apsvaigęs.
Tik ką tai galėtų reikšti?
Iš kur ši beprotybė įsivėlė į mano mintis?
Ar tai tiesa? Bet pasaulis rodos kažkoks kreivas.
O gal jis toks ir yra?
Šuo tiesą žinojo,
Ir tai man kėlė nežmonišką siaubą.
Atrodė ims tuoj išeis,
Ir griš su kuom.
Bet šunys geri,
Jie nekalba daug.
Tik jų akys.
Dingau, pamojęs.
Ir štai, galvoju, ar žinojo, ar aš
Žinojau ką jis žino.
.
Gerai, pradėkim nuo liūdesio.
Liūdesys tai, kada tau ant kelių katinas, o prieš tave sėdi nežinomybė ir žiūri į kompo ekraną.
Liūdesys tada, kai negali jo jausti. Kai tiesiog nebeturi jausmų ir trūksta tik liūdesio.
Liūdesys - klastingas padaras, kuris isliūkins į tavo lovą ir primins apie visas tavo vykusias klaidas ir dar pridės, jog viso to nebėra.
Liūdesys yra gelmė. Gelmė, kur viskas nusidažo šaltai ir mėlsta, mėlsta, mėlsta.
Liūdesys. Yra liūdesys.
Taip Tu!