makalajus's blog

Tyla. girdžiu pats save. Aš gyvas, nors ir niekada-niekur. Ir čia neatsidaro durys, nes pilnatis nepakvies svečių. Čia, lyg niekur, už šiaurinio lango tamsa, lyg jis būtų kažkur niekur kabantis veidrodis. Tyla leidžia išgirsti, jog esu gyvas. Išgirsti jog laukiu ateityje, jog užpildytų praeitį, galvodamas tik apie nepaprastą dabarties akimirką, paslėptą nuodemę - skalsiai pripildytam stikle. Jog pasiklysti būtų verta ir Haiga, bent išdrįstų mesti iššukį nežinomybei. Saldžiai, paslaptingai, tamsoje audringoje bei galinčiai pražūdyti. Nors tavęs ir taip nėra. Kaip prasmės, ten kur niekas-niekada. Tu užverti desperatiškai galvą, lyg želgtų kasnors per savo petį, tik ką tartelėjęs, - sudie!. Dar…

Ateik pas mane, pasakysiu paslaptį.

Geležinė uždanga nusileidžia. Saulė kažkur toli už debesų. Savo misiją visi puikiai žino ir eis tuoj eis. Neklausti, daryti. Kai saulė, kažkur toli paslėpta. Prieš nemažą metų klausiau kur mano saulė? Taip, jau penkti metai, atmintyje kažkur pasimetė saulė. Nežinia, net ar be įmanoma rasti tinkamą raktą atrasti būdą atidaryti duris, pas žmones, kurių gyvenimai veda į skirtingas puses. Ir tu pakyli. Tu eini. Žinai, kad dangus grius, labai greitai. O po to? Lauksim tamsoje? Ar atnešim šviesą?

Tebunie tyla.

Aš galiu jum papasakot, kad aš išprotėjęs.

Aš galiu, gi nesu beprotis. Aš. Taip viskas čia vien apie mane.
aš Galiu papasakoti, kad esu b eprotis. Aš. Taip, va viskas tik apie mane.
Aš tave myliu. Taip. Aš išprotėjęs.
Oi ne, nemyliu tavęs. Ir esu išprotėjęs.

Iš proto išėjau kai man buvo dvyvika. Prisimenu ji paklausė – man plaukus dažyti mėlinai, ar raudonai. Sakiau jai mėlynai, nepaklausė – na bet pati kalta. O mane tikrai pradeda stingdyti ta maloni banga. Žinot, kartais žmonės klausia, pareina ar nepareina. Aš retai klausiu, aš žinau. Bet va būna…

As krentu zemyn. Krentu nes nenoriu matyti dangaus. Bedugnen as. Atsiprasau iskart. Likimas juokiasi is manes, kogero nelemta man laimingam rasyt. Siandien nekenciu visa ko as darau, bet kazkodel giliai sirdy jutau, jog tai mano kelias. Rytojaus nebus. Rytojaus nakti sdpaooksdfpaaojkgapdsofgkjvo... Atleiskit ...


Dabar rimtai.

Neseniai i rankas buvo pakliuvus keista knyga. Ji man pasakojo apie likima, pasakojo kas as esu. Ji man pasake, jog eiciau savo keliu, kad rasciau savaji lobi. Zmogus nezino, kur jo lobis. Zmogus nezino kur jis turi eiti, todel kartais pasileidziam begom tiesiai, kad ir i bedugne. Baisiau kai mes visai nejudam.. Taciau sianakt as…

sako, šiandien aš paimu visą pasaulį ir padalinu jį pusiau.

5'nizza.
Rodos vėl gėriau tekilą, nors kas čia žino, gi šiam pasaulyje tik čia čia čia ir dabar. Never ever gonna give ya up. Once angena? Uu.. Una sevodnia perva may? My? I?
Negėriau. Ir vėl negėriau. Pylė ir tikrai pylė. Bet sakau jum ramiai ranką pridėjęs. NEe. Aš negėriau.
Never ever gonna give ya up>....
...

Trumpas įbėgimas į tai kur mes baigėm.

...

Tądien senis pirmą kart ir susipažino su manim. Taip prisimenu kaip pakreipiu galvą į dešinę ir akys įsikimba į kalnus dingstančius horizonte. Tunelį, jūrą, uostą ar betką kas ten tik galėtų būti tavo siautulingoje fantazijoje. Tą dien tikėjau…

Traukinys.
Medinių kaladėlių paslaptis.
Pradžia. Dar negaliu pradėti. Nors viskas jau ir taip atrodo baisiai oficialu. Kas yra knyga?

Kiek tu šiandien man velnienos pridirbai. Gulėjai ten, o man gintis nuo piktų liežuvių. Visada šalia turėk katiną, dar geriau "filosofą". Oi šiandien mane apgynė. Ir nuo tavęs ir nuo jų. Žiūrėjai velniui į akis, o galvojai jog matai save. Stebėjai, o iš tikrųjų nežinojai, kas tau užnugarį. O patikėt net negalvojai, kad kažkas taip pat į tave juk žiūri. Ha aš padarysiu taip jog tu negalėtum savęs matyt iš šono, matydamas akis. Aš užkalsiu sienoj skylę, nudažysiu geltonai duris. Tebūsim, aš tu ir jie visi po dviese. Užmerksi tu akis, o užnugaros, teliks balsai nutilę.

Va o dabar tai šikna. Liko realityvios 59 minutės ir aš dar niekada nesu bandęs prasukti tokios chalturkės. Štai bus kalbėti apie Dievą - slidus reikalas jeigu juo netiki.