makalajus's blog
Tyla,
Tu muzika? Ne, o gal spalva, šviesa... naktis - tamsa? Ne, tu momentas, kai merkiamos akys ir šypso momentas, rimtame veide. Akimirka, vėl, tu numiršti ir grįžti čia pat, net nepajutęs, kad pasaulyje galėjo pasibaigti tik ką prasidėjęs karas. Akimirka=momentas=sekundė - ir tavo sanariai traška mėšlungiškai užlaužtose rankose. O akys! O akys nežinia ko lubose ieško dangaus. Taip suspaudęs savyje kvapą, nepastebimai net sau verki, nors visgi - laimingas, tu gyvas esi... O kažkur giliai giliai tavy, skersgatviuose, kurių nedrįstum lankyti, net ir šviesiausią sekmadienį - kažkas žuvo. . .
Kažkas žuvo. . Tikėk tuom, arba ne.
Ir visai nesvarbu,…
* Taigi, realybė pasitinka rytojų. Taip mačiau, kaip tūkstantis pilnačių vakar pakilo. Lyg raketos ji švitino dangų ir taip, bavau ten, vienas, pirmose eilese. Rodos jos kilo dėl dangaus, o daug švytėjo dėl manęs. Taip, o kada paskutinis? Niekada, nes paskutinį visad pakeičia pirmas. Ir tu skrendi.
