sDI's blog

5. Nežinau, kaip kitą dieną atsiradome kažkokiame mieste, bet tai buvo miestas: spindinčios vitrinos, turtingi žmonės, didžiulis šurmulys.

Mes ėjome miesto taku, kuris buvo panašus į Kauno Laisvės Alėją ir mėgavomės šilta diena. Buvo nuostabu..

Staiga sustojome ir aš jos paklausiau:

-Bet juk tu vyresnė už mane, Tu mane paliksi?

-Amžius mūsų metų neturi jokios reikšmės... –Ir mes nužingsniavome alėja..

4.Sekantį vakarą (nežinau, gal rytą - ten visada tamsu) išėjome su ja pasivaikščioti. Nelijo. Buvo smagu išeiti pasivaikščitoti su žmogumi, kuris Tau patinka. Mes daug kalbėjomės (neprisimenu apie ką, nes juk visą tai, ką dabar rašau – SAPNAVAU).

Grįžome namo ir ji vėl manęs paprašė.. Aš “spardžiausi”, bet, ilgai netrukus, sutikau. Ilgokai vaikščiojome po kambarius. Radome pagalvių, antklodę ir jau įėjome į kambarį, tačiau išgirdome, kad kažkas ateina.Išjungėme šviesą.

*atsidarė durys ir iėjo mergytės mama su tėčiu*

*vat tai tau*

-Na ir ką čia veikiate dviese tamsoje?

-Pavargome, tad sugalvojome nusnūsti.

3.Dar kelias minutes pasibarėme ir supratome, kad tai bergždžias reikalas, todėl švelniai praskleidžiau jos kojas, padėjau nusiimti pėdkelnes (po jomis nieko nebuvo) ir pradėjau laižyti jos krūtinės spenelį (jos kūnas buvo visiškai nesubrendęs, rodos mylėčiausi su vienuolikmete mergaite). Veliau leidausi prie jos katytės ir po kelių akimirkų pastebėjau, kaip visa tai jai (mergaitei) patinka. *tai štai, ji po truputį atranda amžinojo malonumo kelius*…

Ji pradėjo tyliai dejuoti, bet niekas iš namiškių jos neišgirdo. Taip praėjo mano pirmoji naktis nepažįstamuose namuose.

1.Vakaras. Lijo. Nežinia kokiais būdais su pusbroliu asidūrėme šalaia uplelio. Ėjome toliau.netoliese užtikome trobelę, bet teko ieškotikelio, kaip perbristi upelį.

Pasbebėjome neaukštą žmogelį. Jis judėjo savo trobelės link. Buvo klampu, tad tako greitais žingsniais sekti jam iš paskos. Eidami supratome, kad jis mūsų nepastebėjo ir įėjo į savo trobelę.

Iėjome į trobelę pro kitas duris...

Kiekviena diena atneša ką nors naujo.

2.Buvo tamsu ir atrodė, kad medinis namelis buvo toks sutrūnijęs, jog atrodė, kad jistuoj tuoj subyrės. Pradėjome klaidžioti po kambarius, kol pasukome į skirtingus kambarius ir pusbrolis išnyko tamsoje...

Staiga prieš mane lyg išdygo jauna, aukšta, rodos (sunkiai buvo matyti) rudų plaukų mergaitė.
-Labas, kur čia vaikštinėji.
-Nepyk netyčia čia užklydau. Gal galėčiau trumpam prisiglausti?

-Taip, bet mano tėvai labai rūstūs ir Tavęs prie manęs neprileis.

-Ech tie tėvai (numojau ranka)...

Taip besišnekučiuojant į kambarį įėjo ir įjungė šviesą jos mama.

-Ką čia tokį atsivedei? Juk žinai, kad esi dar jauna…