Ne, aš nesikėliau anksti,kad pasitikčiau saulę ar šiaip dėl kitų banalių dalykų. Mane iš lovos išvertė mažas krebždesys kampe,kuris davė ženklą,kad laikas šiltomis pėdomis paliesti šalto parketo dangą ir tyliai typenti virtuvės link. Kurioje ir buvau netikėtai užklupta brėkštančios saulės ir jokios užtinusios akys negalėjo apsaugoti nuo to neapsakomo šviesos pliupsnio...

Ramiai sumakalavusi neaiškios sudėties skysti galėjau grįžti į šiltų patalų glėbį...

Buvo keista,jo šalia nebuvo.... Nors žadėjo. Žadėjo,kad man užmigus, aš jį rasiu šalia....

Dėja beveik 5h kambaryje tik aš, šuo ir mažas krebždesys kampe.

Nieko keisto, visas gyvenimas toks, mes tikime, laukiame.....

Ir dėja ne visada sulaukiame,

Ne visada pažadai buna ištęsėti

Ne visada galime,bet kada atsigulti į šiltą glėbį...

Dažniau,kaip man, tenka pabučiuoti maža kreždesį kampe į kaktą, susisukti į anklodę,o šaltas pėdas patikėti saugoti šuniui....