http://data.whicdn.com/images/74341601/large.jpg

Ir visgi vis dar tiksi beprasmiškos minutės mano gyvenimo.Gyvenimo kurį galėčiau apibūdinti,kaip mažų matmenų dežutę.

O save kaip šokinėjanti kamuoliuką.

Ir viską sudėjus į vieną supranti kaip tai beprasmiška yra. Maža dežutė pavadinumu gyvenimas ir aš negalintis sustoti kamuoliukas.

Ir tik mano bekraštis naivumas ,užsispyrimas ir galbūt kvailas maksimalizmas neleidžia sustoti.

Šokinėju savo mažame gyvenime kažko ieškodama. Vis pakildama aukštyn ,bet dabar suprantu,kad kelio aukščiau dežutės viršaus nėra,dėl to atsimušusi vis krentu žemyn.

Bet vis stojausi ir su dar didesniu pagreičiu šoviau aukštyn ,galbūt nesuprasdama ,kad esu įkalinta minimalių matmenų dežutėje,o galbūt tikėdamasi,kad visgi pramušiu maža skylutę ir ištrūksiu ten,kur lemtis man neskyrė.

Niekada nemokėjau gyventi gyvenimo,kurį man paskyrė lemtis. Vis norėjau tapti savo pačios kalviu,kovoti ir pasiekti tai kas neįmanoma.

Tiesiog nenorėjau būti padaru. Padaru ,kuris turi tik vieną vienintelį pašaukimą egzistuoti ir keliauti jam paklotu keliu. Aš norėjau būti kažkas. Kažkas ką būtu verta prisiminti bent kažkam kai manęs nebebus. Norėjau būti pavyzdys...

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------

The end,

taip tai nebaigta. Bet tiesiog išsisėmiau,ne tik rašyti,bet ir ieškoti....
Gal išties jau laikas nustoti ieškoti kažko,kas neegzistuoja ? Ir laikas turėti tai kas skirta gyvenime,o ne bandyti pasprukti....

Nemoku gyventi gyvenimo,kuris man skirtas....