Iš super herojų,mes tapome žudikais, medžiotojais,vagimis... Žudome džiaugsmą kitų veiduose, medžiojame šypsenas, vagiame meilę. Prisidengiame "suaugome"žodžiu ir ruškanais veidais,pavargusiais nuo rutinos keliaujame asfaltuotais keliais. O juk kažkada mes visi, nesvarbu kas dabar esame direktoriai, politikai ar paprasti darbuotojai. Švytinčiais veidais, su plačią šypsena ir pilna širdimi meilės, viskam kas gyva,begiojome basomis per žolę, ragaudami medžių lapus, statėme svajonių pilis, džiaugėmės mažais vabaliukais baloje. Iškišę liežuvius gaudėme lietaus lašus. Ir visi iki vieno buvome lygus, visi buvome vaikai. Keista kai pakeičia žodį vaikai į žmonės, nes tampame sluoksniuoti, skirtingi.

Džiaugiuosi bent tuo,kad aš turbūt niekada nepakeisiu savo statuso į žmogus, (man daug kas kartoja "užauk, elgiesi kaip vaikas") aš tik apsidžiaugiu, reiškia tinkamai gyvenu, dalinu žmonėms šypsenas vietoj to,kad atimčiau, taip aš vis dar gaudau liežuviu lietaus lašus ir keistų medžių lapus dar kartais paragauju,juk niekas negali priversti manęs būti žmogumi,tuo kuris nemato nieko gražaus tik amžinai skundžiasi kaip blogai gyventi. Taip aš pavargstu taip pat kaip ir daugelis, aš taip pat po ilgos dienos noriu ištempti kojas ir pailsėti,bet žinot ką, taip vistiek aš galiu žaisti lašų lenktynes lyjant, galiu nakti basa pavaikščioti po rasotą žolę, o kas svarbiausia galiu net ir po ilgos varginančios dienos matyti ir džiaugtis mane supančiu pasauliu.