Death3's blog

 Koks keistas Gyvenimas... Amžinai mes ieškome, amžinai nerandame, o suradę netikime. Bet manau sunkiausia žmogui yra tada, kai turi dvi rankas ir neturi ką apkabinti. Todėl nereikia ieškoti, nes tai kas gražu, nuostabu ir tikra, ateina savaime. O kai jau turi tą vienintelį žmogų - mylėk, tylėk ir niekad neišduok, kad nuostabios akimirkos nesibaigtų...

 Šiandiena,tai dar viena diena. Diena ,kai nebėra dėl ko kovoti ,ko siekti. Ar iš tikrųjų žmogus pasiekęs savo svajones yra laimingas? Ar iš tiesų jam reikalinga tai pasiekti,juk žmogus be problemų ,be troškimų ir naujų įšukių, nebėra žmogus.. O gal jis ir telieka žmogumi? Beprotystė visada arti mūsų,arti kiekvieno iš mūsų gyvenime..Laimė ir svajonių išsipildymas juk nėra visiškai susiję veiksniai. Juk lengva pasakyti,kad neesi laimingas,kai negauni tai ko trokšti,o ar iš tiesų taip yra? Juk mes visi turime kur miegoti,ką valgyti ir ką apsirengti,nejaugi mūsys e cinizmas toks didelis,kad kai užsinorime kažko daugiau ir įdedame per mažai pastangų į tai ir negauname to ko norime,kaltiname ,ne save ,o gyvenimą. Ir po galais ar gi mes neesame savanaudžiai?? P.S. Nesupratusiems šio monologo ,prašau NEKOMENTUOTI.

Sykį gyveno senolė, kuri daugybę valandų per dieną praleisdavo maldoje. Vieną dieną ji išgirdo Dievo balsą: „Šiandien ateisiu tavęs aplankyti“. Nesunku įsivaizduoti senolės džiaugsmą ir pasididžiavimą. Pasiraitojusi rankoves, ėmė viską plauti ir blizginti, minkyti tešlą ir kepti pyragus. Po to apsivilko gražiausiais drabužiais ir ėmė laukti atvykstant Dievo.