nuo tada, kai jis išėjo, aš grįžau į pradinį tašką – ten, kur buvau prieš trejus metus. ten, kur nėra vietos miegui ir poilsiui nuo savo pačios minčių, kurių nesugebu perteikti nei žodžiu, nei raštu. jau bemaž mėnesį svajoju išsirašyti, kad chaosas mano galvoje bent kiek sumažėtų, tačiau iš to svajojimo jokių vaisių. nebent tik dar didesnis chaosas

namuose viskas primena tai, ko neturėtū priminti. bet su tuo baigiu susitaikyti, kaip ir su bemiegėm naktim, kurias užpildau muzika ir kartais mokslais

dvi pastraipos yra tiek, kiek man užteks

iki kitų kartų