Dar vienas vakaras nugarnėjęs pragaran ir pasilikęs žybėti mano prisiminimuose. Žinai, visai nesvarbu, kad šypsojausi prisiminusi tavo veidą, nesvarbu ir tai, kad mane tik dar labiau pakėlė nuo visos šlamšto kurį tenką išgyventi. Nesvarbu, kad tavo veidas tuo metu matė tik mane. Tą vakarą buvome vienui vieni, už durų slėpėsi šiltas nakties oras su žvaižgdėmis. Bet mes buvome viduje ir kalbėjome visiškus niekus. Būtent šitą vakarą aš prisiminiau, ir būtent tas vakaras leido suvokti, kad prasidėti su tavimi buvo kažkuria prasme teisinga kryptis.

Bet šiomis dienomis tai tik prisiminimas. Ir galbūt gerai, kad slenkant nakčiai, tai yra jau vienuoliktai valandai mes nesusitikome. Taip buvo geriau. Nes žinojau, kad būčiau paaukojusi bet ką vien tik už tą apsikabinimą. Juk daugiau mums prašyti kaip ir neleista. Jie vartoja žodį nuodėmė. Aš bučiau ėjusi net per tamsiausią naktį, kad pajusčiau šio žodžio prasmę. Nors kaip ir kiekviena istorija turi tą blogają, šaltają pusę, mūsų be jos irgi neapsiejo, vis tik truputėlį džiaugiuosi, kad pasilikau apmąstyti visko kas per tą dieną nutiko, nei sugrįžti pas tave.

Tik keista, kad nežinau kas mes dabar esame. Draugai? Draugai nepamiršta vienas kito kuriam laikui be priežasties. Pažįstami? Per daug laiko ir per daug meilės buvo sukišta į visa tai, tad tikrai ne pažįstami. Galbūt visiškai susvetimėjome. Iš didžiausių žlugusių svajonių tapome gatvės praeiviais, kurie nė nebemato vienas kito.

Mes vis dar prisimename vienas kitą, o keisčiausia yra tai, kad ligšiolei manau, kad mūsų ryšis turi kažką ypatingo. Taip, žinau, kad ne kartą taip manysiu dėl daugelio žmonių. Tačiau, žinau, kad viskas ką mes kada nors turėjome buvo tarsi visi metų laikai. Kartais šaltos spalvos krintančios ant mūsų veidų, kartais šypsomės šiluma. Tai netrukdo man retkarčiais tavęs pasiilgti. Tai netrukdo tau retkarčiais manęs pasiilgti.

Μου αρέσει! 3