nuoroda: https://24.media.tumblr.com/9d7c2bbcc3025ccc4b760d88ca29c546/tumblr_mhhshbvaf91rwugy7o1_500.jpg

Mes netgi nemėginame slėpti, jog atidžiai ir su įžūliu smalsumu stebime savo prarastų mylimųjų pasirinktas aukas, nemėginame nukreipti akių, nes jau nebėra jokios gėdos rodyti savo skausmą, kuris pamažu atsiveria stiprybės siena į kurią atsimuša kiekviena abejonė sukelta nežymaus pagreitėjusio pulso. Akivaizdžiai gaudome kiekvieną smulkmeną, kurios dažnai pažeriamos be jokios atsargos, be jokio jausmo. Sugeriame į save visą seniai užmirštą kvapą, godžiai nuryjame prisiminimus su aštriu kartėliu širdyje. Spėjome virsti tuštuma jų širdyse, imdavome šaukti iš gailesčio sau, kad nustosime kvėpuoti netekę kvėpavimo šaltinio, pagrindinės gyvybinės funkcijos. Mintys buvo nustumtos į šalį. Grasinimai palikti ten, kur ir turėjo likti - toje sąmonės dalyje, kur viskas apversta aukštyn kojom.

Sakiau, kad sugrįžti visada galima, durys visada atviros ir ilgesys saugiame, tikrajame ir pripažintame glėbyje nemėgins įkąsti. Savo pačių instinktų vedami, laikomės įsikabinę į poreikį, kurį taip šlykščiai paliko degti praeities šėšėliai. Meluojame, kol galiausiai imame tikėti arba bent jau nustojame galvoti, nes pasiduodame poreikio sukeltam siaubui. Praradę viltį vėl šaukiame, rėkiame, daužomės į gyvenimo sienas, kol pirštai tampa mėlyni, kaip išpaišytos kraujagyslės ant žavių riešų. Kūnas tampa nebepavaldus, sukrintame į tašką, vieną dėmę. Žalinga meilė, kurios kvėpavimas į kaklą toks tikras. Atrodė buvo. Išleidome tiek kartų, manėme, kad paleidome . Ramybė suiro vėjyje, kol geismas juokėsi į veidą, į tą seniai iš laimės žvelgtą veidą. Iš laimingos širdies ar jos likučių žadėjome pasveikti. Manėme, kad nemelavome.

Nustojome kalbėti, tylėjome, kol nerimas plėšė, nebesišypsojome kol kažkas kitas, neišpažintas, nereikalingas asmuo bučiavo žaizdas užsilikusias iš praeities. Jie gyvena svetimos laimės sąskaita, kol mes mėginame griauti savo skausmą, nelaimes, kvailystes.

Tampame panašūs į kažkokius pabėgėlius, pasiduodančius geresniam kąsniui. Laukimo garsas pripildęs kambarį taip gerai pažįstama tyla. Atrodo toji tyla skamba jau visą amžinybę. Laukianti, gąsdinanti, kartais savaip raminanti, išreiškianti, kad niekas nepasikeitė. Vis dar toks pat kaukimas į mėnulį įnešantis į sielą tiek daug mėlyno liūdesio, išsilakstančio nepažįstamomis gatvėmis ir virstančiu žmonėmis, kurie patys tą sielą ir darko. Ne, tai ne laisvė. Tai tik vis tapati priklausomybė, kuri ir veikia it liga, it nuodai, it šaltas dūris į širdį negavus taip reikalingų vaistų.

Bandome prisigerti nuo svetimų, gal net melagingų žodžių apie savo sielos idealumą, klausomės ir šypseną iškreipia kažkoks jaudulys, sekinantis, dusinantis, lyg tos paskendusios praeityje akys, stebinčios dabar iš kažkurios minios, kai niekas nežiūri. Laikomės savo melo, bėgiodami paskui tiesą. Bjauru. Tos viltys, kad tas kuris paliko randus kada nors sugrįš ir mes galėsime iš tikrųjų pasisotinti tomis nekaltomis minutėmis, kurios dabar taip saldžiai šypsosi iš praeities ir apgaudinėja, jog tik tai ir gali išgelbėti. Tos minutės, tos viltys. Visa tai jau nustojo mums priklausyti. Dabar priklausomi mes. Dėl to ir slapstomės kitų žmonių žvilgsniuose, mintyse, žodžiuose, delnuose, praeities naktyse, kurios buvo tokios šaltos, danguje kai šis nemiega, o klausosi ir išgeria visas maldas kilusias iš nuodėmių.

Žaisdavau mintimis apie tą, kurio čia nėra. Seniai nėra. Kuris liečia ir glosto svetimą kūną. Žavisi svetimo kūno šiluma ir svetimomis akimis. Lygiai taip pat šlykščiai sau meluodamas, kad būtent tai ir yra reikalinga, kad būtent tai yra svarbiausia. Tiesa, kad visi likome šiek tiek nelaimingi. Vieni dėl to, kad negavo nieko, kiti, kad gavo per daug. Žmoniška, bet kaip visada nelogiška. Net ir tomis retomis laimės ir ramybės minutėmis, bandome savyje užgniaužti išsigelbėjimo troškimą, nors žinome, kad patys to niekada nesugebėsime, tam reikia kitų rankų, kitų akių, kito kūno, kvapo, gyvo balso, žodžių užsiraizgančių plaukuose, lyg gėlės iš vasaros. Nekantrūs kaip visuomet, atsibundame jų sapnuose ir nuolat primename apie savo būtį, apie nenumalšinto poreikio svarbą. Blaškomės taip ir nerandantys savęs, savo sielos vaisto, todėl ir pasiduodame. Nekantrūs kaip visuomet, griaunantys ir tai vadinantys kūrimu, kaip ir visuomet.