Tu...esi vienintelis, kuris privertė mane piešti širdutes sąsiuvinio lape.

Tu... esi vienintelis, kuris pavertė mane maža mergaite. Pradėjau tikėti svajonėmis.

Tu... esi vienintelis, kurio rankų šiluma mane kiekvieną vakarą džiugina, kai apkabini, prisiglaudi ir kartoji žodžius - Aš Tave Myliu.

Tu... esi vienintelis, kurio žydros akys leidžia man pasijausti jaukiai.

Tu...esi tas, kurio man labiausiai reikia 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę.

Tu..esi tas, kuris privertė mano širdį dažniau plakti.

Tu...esi tas, kuris priverčia drebėti kiekvieną mano kūno lastelę. Ir tada jaudulys vaikščioja mano kūnu. Nuo galvos iki kojų pirštų galiukų.

Tu...Tu...Tu...

Tačiau, vakar. Būtent vakar supratau, jog viskas buvo laikina. Greičiau pasibaigė nei prasidėjo. Tau dabar reikia ne Manęs. O milijonų. Su kuriomis laimės eisi ieškoti. Ir tik šiandien pajutau gailestį. Sau... Žinai kodėl? Todėl, kad tos ašaros drekinusios mano akis, buvo bergždžios. Tu vistiek netiki mano meile...

Μου αρέσει! 6