Paveikslėlio šaltinis: www.weheartit.com

Kai prisėdi ant kėdės, stovinčios kambario viduryje, tarp rašomojo stalo ir palangės, ir kilsteli smakrą į viršų tiek, kiek kiekvieną kartą, kai stovint prie koridoriaus sienos, bandant išsiaiškinti – pasistiebei centimetru į viršų ar ne, - gali pamatyti, kaip beržo viršūnės, išsikerojusios ties triaukščio gyvenamojo namo stogu, glosto kaminus ir sugeria visus atsispindinčius saulės spindulius nuo rudeninio dangaus. O jei šiek tiek pasistiebi, ant pirštų galiukų, ir tiesia nugara priglundi prie kėdės atkaltės, tave maloniai nustebina išsikišęs vandens bokštas, ant kurio tabaluoja vėliavos, kurios suvysto jį it kūdikį, kai tik vėjas pakeičia kryptį, o į bokštą kartais nugaras atremia didžiuliai kamuoliniai debesys, blizgančiomis keteromis ir į verpetus panašiais šonais. Tau užtenka tik pasirinkti sėdėjimo ir/ar stebėjimo poziciją (-as) ir tu: arba atsuki miestui nugarą arba pabandai pasimėgauti tuo, kas plyti už ketvirto aukšto lango.

- - -
Šis čiužinys neatkartoja tavo kūno kontūrų, neapglėbia, bet jo užvalkalas per daug gražus, kad išneštum jį iš kambario, todėl kiekvieną naktį ir siūbuojies ant jo, tarsi miegotum valties dugne; retais vakarais ant jo siūbuojiesi kartu su dar viena mergina, kurios oda kvepia kokosu ir medumi, o plaukai visada gražiai sušukuoti.
Čiužinys sugeria į save kiekvieną mostą ar virptelėjimą ir girgžteli taip švelniai, tarsi apgailestaudamas, kad kažkuris jo šonas nugulėtas, todėl jums tenka miegoti prisispaudus viena prie kitos taip stipriai, jog neatskirsi: kur prasidedi tu, o kur – ta skaniai kvepianti mergina.
Kai išaušta rytas, dar prieš tą akimirką, kai turi suskambėti žadintuvas, tvirtai skelbiantis jo pradžią, tu pasitrauki nuo merginos, paglostai jos plaukus, kurie pasklidę ant pagalvės (ir atrodo taip gražiai, jog paimtum ir nufotografuotum, jei tik fotoaparatas būtų kur nors netoliese) ir pabučiuoji jos pirštus, sugniaužusius pagalvės kampą. Tada išjungi žadintuvą, išlaviruoji tarp jos atmestos rankos į šalį ir kojos, įsipynusios į vijoklinį antklodės užvalkalą ir čiužinys girgžteli vos vos; taip vos vos, jog pagalvoji, kad šis virptelėjo nuo tavo rytinio pėdų prisilietimo. Skaniai kvepianti mergina susupa save į antklodės kokoną ir tu prigauni save besišypsančią: dabar patalai kvepės ja.
Šį rytą tu sūpuojies ant kėdės, kavos puodelis garuoja ant palangės, o debesų spalva tokia ekstravagantiškai rausva, jog nustoji tyrinėjusi dangų ir užsižiūri į vandens bokštą, nesuprasdama, kodėl miesto centre šis riogso vėliavų apkaišytas. Po langais viaukteli šuva, paskui jį ataidi ir atidaromo konteinerio garsas – džyrgžt! – o tai išprovokuoja ir signalizacijos kauksmą, kuris skverbiasi į kambarį, nors langai ir uždaryti.
Atžagaria ranka pakedeni plaukus, o šių perteklių užkiši už ausų ir į rankas įsispraudžia kavos puodelis, dar šiltas, rytinis. Skaniai kvepianti mergina pramerkia akis ir ištiesia rankas: ne į tave, o į tą rytinį kavos puodelį.
- Aš išvirsiu tau kavos, - sakai ir slepi savo puodelį ant palangės, kuo toliau nuo godžių jos akių.
- Aš noriu šitos, - pasako ji taip, tarsi kitas tavo sugalvotas sakinys neturėtų jokios reikšmės ir tu nutyli; pakiši rankas po užuolaidomis, abiem sugriebi puodelio ąselę ir kiek virpėdama perduodi jį į kitas rankas, tyliai pavydėdama, nes žinai, kad pirmas kavos gurkšnis visada būna skaniausias ir aromatingiausias, o visi kiti – jau ne tokie ir svarbūs ar reikalingi, todėl dažniausiai ir išpilami į kriauklę.
- Aš tau paliksiu kavos, - ramina mergina ir plaukų perteklių taipogi užkiša už abiejų ausų. Plaukai įrėmina jos veidą ir leidžia pastebėti paraudusius nuo miego skruostus bei papilkėjusius ratilus po akimis. – Tu labai graži, - guodžia skaniai kvepianti mergina, nors jos žvilgsnis (kaip ir nosis) jau skęsta kavos puodelyje, ir ši nepastebi, jog naktinius tu apsivilkusi išvirkščia puse ir etiketė, kartu su skalbimo instrukcija bei atsargine saga, tabaluoja tau ties krūtine.
Tu nuleidi galvą, o tada atsiloši, visą svorį patikėdama kėdės atkaltei. Veji visas mintis iš galvos ir žiopsai į lubas, pirmą kartą sukoncentruodama dėmesį į tai, jog reikėtų šias nubalinti dar kartą, o paskui ir nudažyti, kokia nors neerzinančia spalva. Kėdės atkaltė pasirodo tokia patogi ir išlaisvinanti, jog dar daugiau svorio perkeli ant jos ir supranti, jog ir ant šio daikto galima siūbuotis, kaip antai, ant to čiužinio, gražiu apvalkalu.
- Sparnuotosios sūpynės... skraidys... skraidys... – niūniuoji. Virš tavęs pakimba ilgas šešėlis, kuris užstoja tavąjį – padvelkia kava.- - -
Tu sėdi skaniai kvepiančiai merginai ant kelių ir jūs abi sūpuojatės ant kėdės; tavo rankos it vijokliai apsiviję jos kaklą, todėl suglausti delnai primena rausvus jų žiedelius. Tu nekvepi nei kava, nei dantų pasta, nei mergina, prie kurios glaudeisi visą naktį, glaudiesi ir dabar. Nusišypsai tik padėjusi galvą ant jos kairiojo peties linkio ir užsižiūrėjusi į čiužinį, kurio apvalkalo spalvos susiliejo į vieną didelę, mėlynos spalvos rašalo dėmę.
- - -
(Debesys, nusileidę ties palange, trina nugaras į bendrabučio sieną ir ties langu karts nuo karto švysteli jų nugaros pelekas, apvedžiotas oranžinės spalvos blizgučiais. Bandau įsivaizduoti, jog tai padarė nerangus pirmokas, pasičiupęs debesį už uodegos, bet labiau įtikima tampa tai, jog vis dėlto, tai tik užsilikę saulės gaisai, nespėję nugulti dulkėmis ant raudonuoti nesiruošiančių klevų.
Ant mažojo rankos pirštelio supasi puodelis, pakabintas už ąselės. - - -)

2012 09 15

Μου αρέσει! 8