Labai pasiilgstu miesto – jo rūko, jo debesų – sunkių sunkių ir besiritančių per turėklus, kuriais įsikibęs laksto mano mekas, nešinas kamera ir skrybėle; jo žmonių, jo tuštumos, kai pro autobuso langą dairantis, matai tik boluojančius dryžius ant afalto ir šviesoforą, mirksintį vienos spalvos tonu. -- todėl šis rytas buvo ypatingas, regis, apie tokius sako: „nutinka tik kartą per keturis šimtus metų“ ir aš buvau laiminga
ir aš buvau lengva
ir aš buvau laiminga.

Mano lakštingala pravažiuodama mostelėjo ranka, spustelėjo greičio pedalą, spustelėjo garso signalą, o aš, savo šešėliu, kirtau šaligatvio ribą ir akimis sekiau ją tol, kol žibintų šviesos susiliejo ir vėl mačiau
ir vėl jutau -- tik miestą.

Šermukšniai mieste rausta pakiemiais ir lapai krinta į duobes, pilnas rasos. Viltingai šypsausi tiek, kiek lūpų kraštai įstengia išsitempti ir lengvu kontūru apglėbti jas –
tokias nubučiuotas nubučiuotas --


***
sulaukę rudens
visi nusirengs
taip jau buvo
ne vienas žuvo – dabar visos mano dienos tokios – pilnos jurgos, pilnos šeduikytės, pilnos makejevo, pilnos orchidėjų, pilnos muzikos, pilnos judesių, pilnos žodžių – pilnos tos šviesos, kuri būna tunelio gale, dar prieš pravažiuojant metro.
Nepatikėsi, bet aš taip džiaugiuosi dėl to. -- Ir saulė leidžiasi viską apglėbdama.

Μου αρέσει! 7