(nuoroda į paveikslėlio šaltinį: http://data.whicdn.com/images/56302572/tumblr_lu5x9yEQsQ1qzamwro1_500_large.jpg)
---

Pastarosios mano dienos buvo kupinos vėjo – dienomis ir saulės – pavakarėmis. Ilsėjausi pakibusi ant kėdės pusiau gulomis, kėdę atgręžusi į kaimynų langus, ir supausi prieš vėją, dideliais gurkšniais gerdama į save bičių gausmą, žydinčių alyvų bei baltųjų narcizų kvapus; gėriau į save pavienius kaimynų riksmus nuo užstalės ir smalsius laba diena, kai šie prašleivuodavo išmintu taku, tiesiai prieš mano langus. Tomis lėtomis, vėjo kupinomis dienomis, iš rankų slysdavo knygų viršeliai ir pustuštės užrašų knygutės su klaidžiais telefonų numerių labirintais jose, nuo veido slysdavo šypsenos ir jų montažai, iš rankų krisdavo porcelianiniai puodeliai, išvagoti gėlių lysvių ir gandrų, braidžiojančių po jas. Nekantraudavau sulaukti vakarų – pavakarės tiesiog praeidavo; tykodavau jų ir tikėdavausi, kad įvyks stebuklas – nuo suolelio, prie šulinio, ataidės įkyri skambučio melodija, o skambinsi tu, pranešdama: grįžtu namo, o aš atsakysiu – pagaliau ir mus sujungs juokas, nejaukus ir nervingas, bet neslepiantis savyje jokių poteksčių. - - - [2013 – 05 – 26]

Į rankas įkrito dar viena knyga be taisyklingų dialogų – tokia rami, tokia subtili, kad padūkstu ją beskaitydama, nes neįstengiu susikaupti ir įtraukti to paplūdimio gaivos, kuria žingsniuoja vyriškis ir jo dukra. Veikiausiai, viskas tik dėl to, kad nebeturiu savo dienų/naktų, viską atiduodu broliui ir seseriai, geriausiai draugei ir popietinei arbatai, sapnams, kurie lyg dūmų kamuoliai, veržte veržiasi iš manęs. O kas lieka (ir šiek tiek daugiau) – įdedu į rašymo procesą, užsispyrėliškai vydama save į priekį tol, kol lieka viena įtikinama pastraipa (nes kitos – vis skirtingas istorijas diktuoja).
Iškritus knygai iš rankų, rankioju ridikėlių daigus lysvėje ir veju katiną iš svogūnų lysvės, šis paslapčia tykoja šuns, kuris žolėje ieško didžiulio vabalo, besiganančio prie kupsto. O šių abiejų tyko sesuo, kuri pasidabinusi žaliais bateliais, it gandras, dideliais žingsniais žirgliuoja per žirnių lysves ir veja juos, kad šie – susimildami – tik nesutryptų žirnių žiedų. Vėliau ateina vakaras. Brolis pasakoja tą pačią istoriją penktą kartą iš eilės, aš jam švelniai primenu, kad jau girdėjau ją, o jis tik nutyla akimirkai ir vėl viskas iš naujo, o gal ką nors ėmiau praklausiau. - - -

- - -
Išmokau: geriau apaksiu, nei matysiu, kaip tu išeini – tokia graži daina, toks gražus liūdesys. (Taip išsiilgau tavęs, jog kiekvieną mano parašytą pastraipą, noris skirti tau. Tu esi mano pagrindinė herojė.)

Μου αρέσει! 3