Pašokus nuo kėdės, bėgu į koridorių, pačiumpu paltą, užsibarikaduoju nuo šaltuko, užsimaukšlinu kapišoną, ir lekiu ant tilto. Juk taaaaip gražiai sninga.! Tačiau bestovint tarp krentančių snaigių, galvoje nenustoja kirbėti vienintelė mintis: "Kaip visgi bėgdamas laikas keičia gyvenimą".
Kartais aš taip norėčiau grįžti į tas nerūpestingas vaikystės dienas, kur vienintelis dalykas, kuris galėjo dužti - puodukas, kur vienintelis dalykas, kurį galėjo skaudėti - nubrozdinti keliai, kur VISI atsisveikinimai baigdavosi žodžiais "Iki rytojaus!".
Niekada nepamiršiu to laiko, kai diena iš dienos laiką leisdavau savo draugų būryje, kur visi kartu vokdavome obuolius, kur bėgdavau pas tėvus prašyti leidimo pabūti bent 10 minučių ilgiau savo draugų būryje.! Kur nereikėjo nei valgyt, nei spoksot televizoriuko, vienintelis dalykas, kuris buvo išties reikalingas - draugų būrys, kuris džiugindavo kiekvieną mielą dieną. Tada mūsų buvo tiek daug!!!
Galiausiai nereikia keliauti taip toli, aš būčiau pilnai laiminga, jei mane kas nors sugrąžintų ir į ne tokią tolimą praeity, koki trejetą metų atgal. Juk ten šiltomis vasaros naktimis veržėmės pas kaimynus į sodą, kur buvo neapsakomai skanios vyšnios, tokios raudonos raudonos!! Juk ten šlaistėmės gatvėmis, ir nesvarbu tai buvo diena ar naktis, šilta ar šalta. Buvo tiesiog gera.
Dievaži, juk, rodos, tai buvo visai neseniai,tačiau dabar jau viskas kitaip.
Dabar sėdžiu sau viena, su prisiminimais, kurie nesiliauja suktis mano galvoje. Vartau foto albumą, ir su didžiausia šypsena, bet tuo pačiu ir virpančia širdimi prisimenu visa tai kas buvo, ir ko daugiau niekada nebus. Žinoma, "Niekada nesakyk niekada", tačiau vaikystės juk nesugrąžinsi :)



Bent jau dėl vieno galiu būti tikra, manieji prisiminimai - vienintelis turtas, kurio iš manęs niekas niekada neatims.

Μου αρέσει! 2