Dar truputėlį, ir tuoj įsižiebs žvaigždės, patekės mėnulis ir linguodamas plauks virš tylių rudens laukų. Paskui mėnulis pažvelgs į mišką, užkliuvęs už pačios aukščiausios eglės viršūnės trumpam stabtels, tada jį ir pamatys Ežiukas su Meškiuku. 

– Žvilgtelk, – pasakys Ežiukas. 

– A–ha, – pasakys Meškiukas. 

O mėnulis pakils dar aukščiau ir savo šalta balzgana šviesa užlies visą žemę. 
Taip buvo kiekvieną šio šalto ir giedro rudens vakarą. Kiekvieną vakarą Ežiukas su Meškiuku kartu susitikdavo pas Ežiuką arba pas Meškiuką ir abu apie ką nors kalbėdavosi. Štai ir šiandien Ežiukas pasakė Meškiukui: 

– Kaip vis tiktai gerai, kad mes turim vienas kitą! 

Meškiukas linktelėjo. 

– Tu tik įsivaizduok: manęs nėra, tu sėdi vienas ir neturi su kuo pasikalbėti. 

– O kur tu? 

– Manęs nėra. 

– Taip nebūna, – pasakė Meškiukas. 

– Aš irgi taip manau, – pasakė Ežiukas. – Tarkim, manęs visai nebūtų. Tu vienas. Ką gi tu darysi? 

– Eisiu pas tave. 

– Kur? 

– Kaip kur? Į tavo namus. Ateisiu ir pasakysiu: "Na ko gi tu neatėjai pas mane, Ežiuk?" O tu atsakysi... 

– Tai kvailas! Ką gi aš sakysiu, jeigu manęs nėra? 
– Jeigu tavęs nėra namie, reiškia, tu esi išėjęs pas mane. Tada parbėgsiu namo. A–ha, tu čia! Ir pradėsiu... 

– Ką 

- Barti! 

- Už ką? 

- Kaip už ką? Už tai, kad nepadarei, kaip tarėmės. 

- O kaip tarėmės? 

- Iš kur aš žinau? Bet tu turi būti arba pas mane, arba savo namuose. 

- Bet manęs visai nėra, supranti? 

- Bet štai gi tu sėdi! 

- Aš dabar sėdžiu, o jeigu manęs visai nebus, kur tada aš būsiu? 

- Arba pas mane, arba pas save. 

- Taip bus, jeigu aš esu. 

- Na, taip, - pasakė Meškiukas. 

- O jeigu manęs visai nėra? 

- Tada tu sėdi prie upės ir žiūri į mėnulį. 

- Ir prie upės nėra. 

- Tada tu kur nors išėjai ir dar negrįžai. Aš nubėgsiu, apieškosiu visą mišką ir tave rasiu! 
- Tu jau viską apieškojai, - pasakė Ežiukas. - Ir neradai. 

- Bėgsiu į kitą mišką! 

- Ir ten nėra. 

- Perversiu viską aukštyn kojom ir tu atsirasi! 

- Nėra manęs. Niekur nėra. 

- Tada, tada... Tada išbėgsiu į lauką, - pasakė Meškiukas. - Ir suriksiu: "E-e-e-ži-u-u-k!", tu išgirsi ir atsakysi: "Meški-u-u-k!…" Va. 

- Ne, - pasakė Ežiukas. - Manęs nė truputėlio nėra. Supranti? 

- Ko prie manęs pristojai? - supyko Meškiukas. - Jeigu tavęs nėra, tai ir manęs nėra. Supratai? 

- Ne, tu - esi; o manęs - nėra. 

Meškiukas nutilo ir paniuro. 

- Na, Meškiuk!.. 

Meškiukas neatsakė. 
Jis žiūrėjo, kaip mėnulis, pakilęs aukštai virš miško, lieja ant jų su Ežiuku savo šaltą šviesą.

Nes tai atspindi mus :}

Μου αρέσει! 4