Bėgu gatve, basa. Pėdos sminga į sniegą, bet šalčio nejaučiu. Plaukai plevėsuoja ore, o šaltukas stingdo visą kūną. Vis dar bėgu. Bėgu be tikslo, be krypties. Akys turėtų būti tuščios, bet jos spindi. Bėgu, krentu, nusibrozdinu kelius, bet vis dar bėgu. Kažkur toli, labai toli matau tave. Rankos bejėgiškai tiesiasi, tarsi bandydamos apkabinti. Aš jau arti, ar jauti mano alsavimą? Aš čia! Aš pasiekiau tikslą, aš stoviu priešais tave. Beveik liečiu tavo veidą, dar du žingsniai. Pirštų galiukai paliečia tavo smakrą, o tu išnyksti. Viskas išnyksta, kažkokia balta tuštuma. Širdyje tuštuma.

Dovanoju savo sielą, savo mintis ir savo kūną. Būk vyras, ateik ir pasiimk savo grobį. Tūkstančiai dienų praėjo, milijonas akimirkų išnyko. Aš pasiduodu, nebenoriu kovoti, nenoriu. Aš netikiu tuo, aš netikiu dabartimi, bet dabartis manimi tiki. Privalai tikėti ir tu.

Nesižeminu, tik beprotiškai maldauju lašelio tavo meilės. Apkabinimo. Mes galim sustabdyti laiką, mes galime numirti vienas kito glėbyje! Daugiau nieko nereikia, tik lašelio meilės, kiekvienam žmogui.

Beprotiškai ilgiuosi mūsų akimirkų, to keisto juoko, iškrypusių šypsenų. Ilgiuosi, ar girdi?!