19.08.2012
31, Vilnius, Λιθουανία
Dialogai
-Trūksta žodžių, tiesa? - nemaloniai šypsojosi Tomas. -Niekada nepasižymėjai iškalbingumu. - ranka sukiojo arbatos puodelį, kurį ką tik ant stalo buvo padėjusi močiutė. -Kaip matau, niekas nesikeičia, paika mergiotė. - negaliu pasakyti, ar girdėjau ironiją ar tiesiog šleikštulį jo balse, bet tai nėra, jog man nepatiko, paprasčiausiai jaučiau skausmą krūtinėje, tačiau nežinojau kodėl. Akyse susikaupė neprašytos ašaros.
-O tau žodžių netrūksta, tiesa?- sukoncentravau dėmesį į arbatinį šaukštelį, nenorėjau prie močiutės ,,šokti į akis'' vaikinui, it suvokusi, jog čia darosi nelabai jauku, močiutė pasišalino iš virtuvės. Pakilau iš savo vietos, pasukau prie šaldytuvo, apsimečiau, jog kažko ieškau, nors tuo metu valiausi nevalingai bėgančias ašaras. Reikia tvardytis. Iš šaldytuvo kameros pasiėmiau dėžutę ledų, šokoladinių, kaip visada, grįžau į savo vietą, pašnekovą apdovanojau spindinčia šypsena. -Klausyk, Tomai, lankei specialus mulkių paruošimo kursus ar čia įgimtas talentas? - jam ledų nesiūliau, viena godžiai valgiau.
Vaikinas nusišypsojo.
-O, pasirodo, jog tu dar ir parako turi. - pavartė akis, savo šaukšteliu pakabino mano ledų, mano namuose jis jautėsi tarsi savo, mane tai siutino.
-Gerų manierų tikriausiai niekas irgi nemokė. - burbtelėjau.
-Kaip ir tavęs, nežinai, jog reikia dalintis? Ak, taip, vienturtės dalia, viskas tik jai. Nelabai draugiška, tiesa? - kilstelėjo antakį, galėjau jo akyse įskaityti panieką man, vis dar nesuvokiau ką aš jam padariau, juk tai jis visada mane skriausdavo, šioje situacijoje aš buvau auka.
-Gal pakaks, ką? - numečiau šaukštelį ant stalo, tegul vienas springsta mano skaniaisiais ledais. -Tau kartais ne metas namo? - sunėriau rankas ant krūtinės, blokavau informaciją.
Triumfuojanti šypsena nutvieskė Tomo veidą.
-Tai tu nežinai? Aš gyvenu čia. - ramių ramiausiai pasakė. -Nori visos istorijos ar esmės? Na, nors nesvarbu, kaip ir maniau, niekas nesivargina tau nieko nesakyti, juk suvoki, jog tu nesi svarbiausia, tiesa? - vėl tas piktas žvilgsnis, man jau darėsi bloga nuo jo. Mintyse įsivaizdavau, kaip sviedžiu karštą arbatos puodelį jam į veidą, o jis kylia, nes degina. Nuvijau tokias fantazijas, nesu aš beprotė.
-Gyveni.. - tyliai numykiau, bandžiau sudaryti įspūdį, jog man nesvarbu. -Tėvai išspyrė iš namų už blogą elgesį, ak, vargšelis, jau turėčiau gailėtis tavęs ?
Jis karčiai nusijuokė.
-Tu nieko nežinai, tačiau nieko ir nesužinosi, matyt, tai bus tavo bausmė. - ramiai gurkšnojo arbatą. -Pati eisi miegoti, ar nori pasakos prieš miegą?
-Tau vieninteliam čia pasakos reikia. - ketinau pavartoti kelis necenzūrinius žodžius, tačiau močiutė grįžo į virtuvę.
-O, kalbat apie pasakas, pameni, Auguste, kai buvai maža ir norėdavai miegoti su Tomu? - močiutė pasinėrė į prisiminimus. -Pamenu, kuomet visiems sakei, jog tu būsi jo žmona, nes jis tavo riteris. - močiutė kalbėjo su pasimėgavimu, o aš norėjau apsivemti, kodėl aš to nepamenu? - O Tomas, buvo iki ausų tave įsimylėjęs. - teko pastebėti, jog Tomo veidą papuošė raudonis, močiutė moka smūgiuoti žemiau juostos. -Ak, ta vaikiška meilė. - dar padūsavo. -Turiu judu perspėti, jog vien dėl to, jog jūsų kambariai greta vienas kito, dar nesuteikia jums teisės miegoti kartu. - ganėtinai rimtai pasakė, palinkėjo saldžių sapnų ir dingo iš virtuvės.
-Juk ji kalbėjo ne apie mus, tiesa? - kiek sutrikusi dėbtelėjau į vaikiną.
-Nesigerink čia, pas save miegoti tikrai neleisiu, na, nebent vis dar bijai tamsos. - niekinamai tarstelėjo. Pratrūkau.
-Ką po velnių aš tau padariau? - atsistojau, akimis ieškojau kažko, ką galėčiau paleisti jam į galvą. -Aš tavęs net beveik nepamenu, suprantu, jog vaikystėje vienas kitam simpatijos nejautėm, vaikiški žaidimai ir lieka jais.
-Tu prisimeni tik kvailus žaidimus, kurie tave gąsdino tiesa? - kilstelėjo antakį, jo žvilgsnis pasidarė kitoks, gal švelnesnis. -Nors ne, ne žaidimus, tik kažkokias nuotrupas, kurių dėka aš virstu vaikus gąsdinančiu monstru? - atsistojęs išpylė į kriauklę likusią arbatą.
-O ką aš turėčiau dar prisiminti? - nieko nesupratau. -Ką tu nori, jog aš prisiminčiau? - nevalingai pradėjau kramtyti apatinę lūpą, blogas įprotis.
-Aš nenoriu, jog tu ką nors prisimintum, čia ir yra visa esmė. - nors jis ir buvo atsukęs man nugarą, vis tiek galėjau jausti priešiškumą sklindantį nuo jo.
-Tu nenori, vien tik tu ir tu, klausyk Tomai, gal baigiam vaikų žaidimus, tiesiog pasakyk viską tiesiai šviesiai, pavargau nuo visų žaidimų. - atsidusau, beveik pasidaviau.
-Tau laikas gerti vaistus. - nuo spintelės mestelėjo mėlynasias piliules.
-O tu iš kur žinai? - bandžiau sulaikyti nuostabą, tačiau nieko nesigavo. Jis nieko nesakęs pasišalino iš virtuvės, palikdamas mane vieną su milijonais klausimų ir su baime. Juoda, bjauria baime, galėjau netgi pasakyti jos kvapą, tai rudeninių lapų ir purvo kvapas. Skubėjau išgerti vaistus, jaučiau, jog šleikštulys užgožia man gerklę. Pradėjau dusti. Tikriausiai prasidėjo panikos priepuolis.
162 views
Taip lengvai skaitosi ir net nesinori, kad baigtusi. Svarbiausia, jog mintys isdestytos suprantamai, o nera ismetytos. Nera prie ko prikibti. Laukiu kitos dalies!
http://www.point.lt/blog/203335/ji-negalejo-pasakyti-ne-4
Patiko :)) Pranešk :)
http://www.point.lt/blog/203335/ji-negalejo-pasakyti-ne-4
pranesk : )
http://www.point.lt/blog/203335/ji-negalejo-pasakyti-ne-4
Super!! Gaila, kad tai greit pasibaigė dalis;D Pranešk: )
http://www.point.lt/blog/203335/ji-negalejo-pasakyti-ne-4
1. Mintyse įsivaizdavau, kaip sviedžiu karštą arbatos puodelį jam į veidą, o jis kylia, nes degina - turbūt turėjai omenyje "klykia", o ne "kylia".
2. -Gyveni.. - tyliai numykiau, bandžiau sudaryti įspūdį, jog man nesvarbu. - po "gyveni" pametėt vieną taškelį, nes ten turėtų būti tritaškis.
3. -Aš tavęs net beveik nepamenu, suprantu, jog vaikystėje vienas kitam simpatijos nejautėm, vaikiški žaidimai ir lieka jais. - "Aš tavęs net/beveik..." - rinkitės tik vieną iš šių žodžių, nes kartu jie nedera ir nesustiprina kuriamos atminties spragų.
4. -Tu prisimeni tik kvailus žaidimus, kurie tave gąsdino tiesa? - kilstelėjo antakį - prieš žodį "tiesa" turėjo būti kablelis.
5. -Tu nenori, vien tik tu ir tu, klausyk Tomai, gal baigiam vaikų žaidimus, tiesiog pasakyk viską tiesiai šviesiai, pavargau nuo visų žaidimų. - atsidusau, beveik pasidaviau. - mano nuomone sakinio pabaigoje žodžių junginys "beveik pasidaviau" kaip ir nereikalingas, nes ir iš atodūsio galima suprasti, jog mergina pamažėle sudeda savo ginklus ir nustoja ginčytis. Skaitytojas turėtų tai suprasti. Ir - tiesioginė kalba! Vėl pametėt kablelį. ;)
6. -Tau laikas gerti vaistus. - nuo spintelės mestelėjo mėlynasias piliules. - "mėlynĄsias" - daugiskaitos galininke visada bus tik nosinė raidė.
7. -O tu iš kur žinai? - bandžiau sulaikyti nuostabą, tačiau nieko NEIŠĖJO. Jis nieko nesakęs pasišalino iš virtuvės, palikdamas mane vieną su MILIJONU klausimų ir su baime - juoda, bjauria baime. Galėjau netgi NUPASAKOTI/UŽUOSTI jos kvapą; JIS PRIMINĖ rudeninių lapų ir purvo kvapą.
SUSKUBAU išgerti vaistus, jaučiau, jog šleikštulys man GNIAUŽIA gerklę. Pradėjau dusti. - nesusiturėjau ir paskutinę pastraipą suredagavau pagal save, išskirdama taisytinus, pakeistus žodžius, sakinių konstrukcijas.
Ji labiausiai rėžė akį.
---
Antroje istorijos dalyje palikta intriga išlieka ir čia, o tai masina ir toliau skaityti, atidžiai sekti įvykius. Mintis dėstote aiškiai, o ir pati istorijos struktūra labai patinka: praeitis, dialogai, prisiminimai. Norėtųsi tik įvairesnių jungtukų, žodyno. ;)
Tu auksas! Dėkui už klaidų analizę. ;)
Labai įdomiu labai lengvai skaitosi įtraukia i pasakojimą. Pranešk. ; )
http://www.point.lt/blog/203335/ji-negalejo-pasakyti-ne-4