Kažkaip keista, tylu ir ramu ten, kur kažkada didžiausios audros siautė - širdyje. Paslaptingai bandei sugrįžti į tos jaunos ir naivios merginos gyvenimą. Vieną akimirką net pasirodė, jog pavyks. Tik kažkodėl širdis nesidaužė nuo kiekvieno tavo ištarto žodžio. Tyluma. Šmėkščiojo galvoje mintis - gal rūpesčiai kalti, užgožia rusenančią liepsnelę. Bet visgi ne.

Sėdint autobuse ir važiuojant pro iki skausmo pažįstamas vietas - nieko. Ėjimas pro tavo darbo vietą - jokio suspurdėjimo. Veide šviečianti šypsena, o kūne juntamas palengvėjimas. Ar tai jaučia žmonės, kuomet suvokia – baigėsi meilė?

Ir drugeliai skraido nevaržomi, pūkai krenta ant galvos ir laisvai įsivelia. Vėjas veja dulkes, žmonės kažkur skuba, vaikai šaukia kieme, paukščiai maudosi lietuje. Ir kažkas viduj tyliai šnabžda - pabaiga. Nuo nugaros nukrenta jausmų našta, kojos lengvai atsispiria nuo žemės. Laisvė naujai pradžiai.

Sakyk ką nori, dalink kvailus pažadus, žadėk pakloti pasauly po kojomis. Sakyk, sakyk, o aš tik tyliai nusijuoksiu, brėždama iksus ant senojo iliuzijų pasaulio.

Žmonės būna itin laimingi, kuomet juos aplanko meilė. Aš esu laimingiausia pasaulyje, nes ji mane paliko. Dabar vien tik balti lapai, laukiantys naujų istorijų.