Aš nutilsiu ir susikišiu savo iliuzijas į maišelį, o tą maišelį užkasiu miške, naktį, neturėsiu žibintuvėlio, rytui išaušus - nežinosiu, kur užkasiau. Ir nereikės.

Visokie ten bakalaurai, esė, atsiskaitomieji darbai. Mėnesis. Trisdešimt dienų juodo darbo. Liko 29d, o aš guliu prieš saulutę ir vargo nematau, nes negalvoju. Problemos, gi jų du milijonai. Nesijaudinu, spėsiu, o kur gi reiks dingti. Lyg ir baisu, bet nieko - praeis. Nors visada galiu išprotėti - pasiteisinsiu.

Aš apie atsisveikinimus. Atsisveikinu gi reguliariai, maždaug kas du mėnesius. Na gerai, buvo kažkada ir visi šeši praėję. Nesvarbu. Ponas x grįžo su savo laiškais. Aš neprieštarauju, kažkam tai reikia įkrėsti proto tai kvailai mergiotei (čia man), ai, dar ir prioritetus sudėliot. Beveik nesipriešinu. Tik yra kelios kliūtys:
1. Ponas X turi panelę y
2. Kur du - trečias nereikalingas (ir ko ta Y čia lenda?)
3. Nesu tikra dėl savo psichinės būsenos stabilumo
4. Emocinis ryšys svarbesnis už fizinį.

O šiaip, viskas beveik gerai, jog Ponas X figūruoja bent mano virtualiame gyvenime, nes tenka pripažinti - rutina baigia pridusint. Nors, niekur nelįsiu ir nieko neprašysiu, dar būsiu abejinga ir leisiu Ponui X mane suvesti su savo draugu, žodžiu, ieškosiu savo keistos laimės ir jokio kaimo nesudeginsiu. O jei ir turėsiu degtukų... Nieko baisaus, nes visada turėsiu naktis, kurių dėka galėsiu išprotėti .

Rodos, galiausiai esu mergaitė su degtukais. Gerai, jog su šlapiais.