Ką reiškia paleisti ir pamiršti? Šito niekada nesupratau, tikriausiai jau ir nesuprasiu. Aš visada paleidžiu ir rodos, tai nesukelia jokių sunkumų, tačiau pamiršti. Pamiršti niekaip negaliu.

Štai žinau, kad atsikračiau savo gyvenimo dalies, tačiau demonus gyvenančius praeityje aš vis dar sutinku. Ir ne tik sapnuose. Sėdi kažkur, klausaisi kažko, bandai suprasti kas tau yra sakoma, o žvilgsnis tuščias. Smegenys beviltiškai bando filtruoti gaunamą informaciją, deja nesėkmingai. Priešais viskas išnyksta ir atsiranda Jis - demonas, nepaleidžiantis iš savo gniaužtų.

Akivaizdu, jog nuosavas demonas turėtų dingti, eiti kur nors, susirasti naują vaidilutę ir jai gadinti gyvenimą, na žinoma, jis dar galėtų pasipiršti naujai aukai ir jiedu galėtų susilaukti mažų, tikriausiai žavių demoniukų. Bet ne, gyvenime nieko paprasto nebūna. Tokia matyt, jau tų demonų paskirtis - nepaleisti, kol visiškai nesugniuždys.

Ir visgi, nuo praeities nepabėgsi, nors ir turėsi naujus ,,nike'' sportbačius. Tik kaip susikurti ateitį, kai praeities šešėliai slankioja aplink ir traukia atgal į pražūtį?

Viena yra pabusti nuo gražaus sapno, leisti įsivaizduoti sau, kas būtų jeigu būtų. Visai kas kita yra susidurti su realybe ir suvokti, kad tikrai ne visos svajonės ir norai išsipildo. Taigi, pabusk, miegančioji gražuole, niekas tavęs nesiruošia pabučiuoti. Arba bučiuoji pati, arba krenti nuo stogo. Aš galiu pasakyti, jog jau pakankamai prisitrankiau.

Laikas pradėti bučiuoti varles, nes matyt, tai vienintelis tinkamas pasirinkimas. (Teko girdėti, kad puikiai pašalina demonus ir kitus nereikalingus padarus).