Dešimtys, šimtai, surūkytų cigarečių pelenai, nebesmilksta. Pakelių milijonai, mėtosi kažkur šiukšlių dėžėje. Mintys pasalūnės sukasi galvoje ir siekia, jog padaryčiau kažką negerą.

Aš tik žmogus, bejėgis, nuodėmingas, purvinas - tarsi koks vabalas. Tarsi tas tarkonas, kurį slapta vakar nudobiau. Su peiliu. Su tuo pačiu, su kuriuo prieš pora valandų pjausčiau daržoves. Jis nusikaltimo įrankis ir tikriausiai vienintelis įkaltis, neįtraukiant pasalūnų kitų indų.

Purvinos sienos. Pelėsių jau seniai nematyti, rodos, tinkama gyventi. Aš visada mokėjau atrasti trūkumų, dabar vėlgi radau. Sienos, apklijuotos fotografijomis, neproporcingai - rėžia akį. Prisiminimai turėtų kutenti širdį, arba kaip sakoma, bent jau paširdžius. Nieko nejaučiu.

Žmonės. Tie, su kuriais prasilenkiu kiekvieną dieną. Svetimi. Svetimesni už patį svetimumą. Jokios šypsenos. Pikti, kritikuojantys žvilgsniai - šiandien vėl nepasidažei? Apranga, paprasta, kad būtų patogu. Jokios pompastikos, o Tu dar dėmesio nori? Niekam neįdomu. Turim mokytis, turim turėti gyvenimus. Kažkada.

Pasitikėjimas. Kas jį išrado? Tikriausiai tas pats, kas ir išdavystę. Išduoti taip lengva, nereikia, nei pastangų dėti. Sąžinės graužatis. Viena stiklinė, antra - smegenys išsijungia ir išdavystė jau sėlina į tavo kiemą. Prineša šiukšlių, marmurines grindis išpurvina, palieka pėdsakus ir porceleną iš namų išneša. Belieka sienos, tos pačios - pasakančios viską ir kartu nieko.

Reikia saulės, tos tikros, ne kur soliariumuose, soliariumuose saulė - tik kvaila apgaulė. Dar reikia sniego. Koks Kalėdų laukimas, kai nėra sniego? Kokia dar nuotaika? Depresuojam.