Ir kažkaip neteisinga, rodos, gyvenimas duoda tiek progų būti laimingai, atrasti kažką ypatingo, o tu, kvaila mergiote imi ir nepasinaudoji progomis. Praleidi, nes esi įsikibusi visiškai nieko nežadančio varianto. Sėdi užsidariusi savo svajonių pasaulyje, nekiši nosies į dienos šviesą, nes lauki naujų žinių iš Jo.

Aš turiu bėdą - pati esu bėda. Kodėl man taip lengva susižavėti žmonėmis, pradėti jausti jiems simpatiją? Kažkas su manimi blogai, labai. Kodėl garsiai negaliu išreikšti normalaus savo požiūrio? Rodos, tik prasižioju ir kokią nesąmonę pasakau.

,,Tu dar labai jauna''. Taip, metų tikrai dar daug nėra, gyvenimo patirties... O gyvenime visko buvo, matyt, per daug juodo prisikaupė. Matyt, statau sienas ten, kur jų neturi būti, vien iš baimės. Kvailai pasitikiu žmonėmis, todėl visada ir nusvylu.

Ir kai atrodo, jog jau pradedi tinkamai gyventi, suvoki - kokia nesąmonė! Iš kur žinoti, jog gyveni tinkamai? Tada kai nedarai klaidų, neturi dėl ko gailėtis, ar kai esi nematoma?

Kodėl taip lengva sugriauti santykius jų net nepradėjus statyti? Kodėl vieni atrodo laimingi, o kiti ne?

Ir ne, viskas čia neturi prasmės. Visiškai. Jis įžeidė mano ego, dabar jis nepatenkintas.

Grįžtu kažkiek metų atgal ir sakau sau - greitai aš būsiu laiminga. Brangioji pesimiste, pamatysi, jog tikrai būsiu.