Spoksojau pro langą, sienos didumo. Durys į ateitį, mirgėjo šviesos. Girdėjau automobilių ūžesį, mačiau besikeičiančio šviesoforo spalvas. Užuodžiau svylančias padangas, susimaišiusius vyriškus ir moteriškus kvepalus, kažkas valgė cukrinę vatą. Gėriau pasauly į save lyg būčiau kempinė.

Kambaryje buvau viena, degė žvakės, o ant stalo stovėjo neatidarytas butelis vyno ir viena taurė. Fone skambėjo muzika, negaliu pasakyti kokia, bet tikrai ne Bachas ar Motsartas, ne toks elegantiškas skonis. Girdėjau tiksint laikrodį, kiekvienas rodyklės pasisukimas į priekį perėjo tiesiai per kūną. Toks garsus garsas. Jaučiau kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę. Kiekvienas kaulas, plaukelis, mažiausia dalelytė jautė pasaulį, kuris supo mane. Jaučiau tą šaltį, kurį jaučia benamis besiglaudžiantis mano namo laiptinėje.

Aš buvau viena, pasisukusi veidu į langą, ne, ne veidu - visu kūnu. Aš jaučiau, jog kituose kambariuose, kitų žmonių kambariuose, žmonės nėra vieni. Girdėjau kelių žmonių alsavimą, jaučiau keistą šilumą sklindančią iš apačios. Kažkoks keistas jausmas persmelkė mano kūną. Palaima?

Turėti viską ir mėgautis tuo. Nuostabus vaizdas pro langą, nuostabūs pojūčiai, vienatvė, kurios nėra kambaryje. Aš vis dar spoksau pro langą, aš viena, bet nesijaučiu vieniša. Aš jaučiu pasaulį, jaučiu ir Tave. Kažkur toli, kažką veikiantį, kažko laukiantį. Vynas ir taurė dingsta nuo stalo, nes žvakės beveik sudegė. Užgeso. Kambarys paskendo tamsoje. Liko tik moters kūnas prilipęs prie lango. Gyvos akys ir rami šypsena. Žmogus išmoko nelaukti laukimo. O gal likimo. Mėgautis tuo, ką suteikia aplinka. Net benamės katės miaukimu trečią valandą nakties.