Viskas bus gerai.

Kodėl visada, kai jautiesi blogai ir nori, pasidalinti savo mintimis su artimu žmogumi, jo nėra šalia?

Sunku. Tau liūdna, bendrauji ne taip kaip visada,o žmogus nesupranta, viskas tuo ir baigiasi, nebyliomis žinutėmis.

Jaustis blogai, visapusiškai, tiek kūniškai, tiek dvasiškai. Kas man negerai?

Viskas nusibodo, tikrai, pavargau nuo kasdienės rutinos, tų pačių veidų ir tos pačios veiklos. Pasiilgau tų dienų, kai viskas buvo neplanuota, netikėta. Pasiilgau ir tų žmonių, su kuriais buvo be proto linksma ir deja taip daugiau nebebus. Man trūksta ir tų akimirkų, kai bendrauji tik dėlto, kad reikia.

Baisiausia, jog neturiu jėgų ir noro viską pakeisti. Tingiu perlipti per save. Nenoriu vaidinti kitokios nei esu, nenoriu apsimetinėti.

Galiausiai noriu liūdėti, jei man tikrai liūdna, noriu juoktis, jei man tikrai linksma. Nenoriu prisitaikyti prie aplinkos, bet dabar tikrai, labai labai norėčiau senų laikų, norėčiau ištaisyti klaidas ir neprarasti to, ką praradau. Na, bet toks gyvenimas, kaip sakoma, iš klaidų reikia mokytis ir man atrodo, jog šį kartą aš pasimokiau.

Tos pačios problemos, retkarčiais išlendančios iš vidaus, taip pat kaip ir ta pati yla išlenda iš maišo.