Aš būsiu gera, visiems. Elgsiuosi gerai, apie nieką blogai nekalbėsiu, niekam bloga nelinkėsiu, netgi ginsiu tuos, kurių tikrai nemėgstu. Aš būsiu geras žmogus, padėsiu nelaimėje. Rinksiu numestas šiukšles, priglausiu visas benames kates, šunis. Saugosiu planetą nuo išnykimo. Gerbsiu ir jauną ir seną. Kalbėsiu tik tiesą, niekada nemeluosiu. Ištiesiu savo priešui pagalbos ranką...

O kai man nutiks nelaimė, aš pažiūrėsiu, ar kas prisimins mano gerus darbus. Ir tikriausiai teks paskęsti savo nelaimėje, o galbūt ir mirti su iškreipta šypsena veide, kuri visiems sakys 'gyvenimas neteisingas'. Viskas nesvarbu, svarbiausia juk būti geru žmogumi. Tik... Ar daug tokių yra? Gerų yra, tobulų - ne. Ir visai ne todėl, jog tobulybė nuobodi, ne, todėl, kad tobulumas žlugdo unikalumą, taisyklės varžo.

Tarp gerumo ir tobulumo. Kas lieka? Vidutinybė. Ar tai blogai? Niekas nežino, nė vienas nėra nei per geras, nei per blogas, jog turėtų teisę atsakyti į tokį klausimą. Bet žmonės atsako, dažnai įsikerta kažkokią nesąmonę ir bando įrodyti, jog tai aukščiausia tiesa. Kvaila. Kokie mes būnam kvaili. Tokie žmogiški ir tokie pažeidžiami.

Viskas praranda vertę. Laikinai. Nes viskas laikina. Gyvenimas, žmonės, draugai, jausmai. Viskas. Bet tik tai ir suteikia magijos.

Ir galiausiai, apie ką aš? Kaip visada, pilstom iš tuščio į kiaurą.