šaltinis: https://24.media.tumblr.com/ea54d5dc8035fe41101e05338c11a4a0/tumblr_n1x9faWixR1smh3noo1_500.gif

Dabar rankos sunkios. Žodžiai vos susideda į sakinius. Nerišlus tekstas. Klausimai, atsakymų reikalavimai. Tu jo nebe pasiilgai? Žmogus tampa abejingas pačiai abejonei.

Pavėlavai dieną, savaitę, mėnesį... Kada nesuspėjai į tą traukinį? Taip, tiesa, jis suspėjo, įlipo į reikiamą traukinį. Įlipo į tą traukinį, kuomet pasakė - man jos reikia. Tik jo kelionė kiek per ilgai užtruko. Dabar jis stovi traukinių stotyje su pilnu bagažu jausmų. Tik niekas dabar jo nebe laukia. Nebėra mergiotės pasiryžusios pereiti ugnį ir vandenį, paprasčiausiai jos nebėra. Liko tik sutrikęs vyriškis marširuojantis po salę ir ieškantis tos susivėlusios merginos laukiančios jo ant suoliuko. Laukiančios apkabinimo ir kvailo bučinio.

Ne, Tu nesijaudink, ji laukia. Kitame laike, mėnesiu atgal. Ji sėdi stotyje ant suoliuko, stebi tirpstantį sniegą ir spokso į vagonus, akimis išlydi žmones ir tikisi, jog galės Tave sutikti. Tik tu vis neatvažiuoji, vis įsėdi ne į tą traukinį...

Laikas pranyko, pasirinktas per ilgas maršrutas.

Tas nemalonus jausmas, kuomet žmogus išauga meilę. Ir nieko kito nebelieka, kaip paleisti praeitį, palikti prisiminimus užantyje ir judėti toliau. Bet vis negali, nes galvoje sukasi beprotė mintis. Gal sutarti laiką, suderinti maršrutą ir šokti į vieną traukinį? Netikėtai susitikti kupė, apsimesti, jog vienas kito nepažįstat ir suvaidinti pažintį iš naujo. Bandyti ištraukti jau žinomas paslaptis, įprasti jau prie įprastų ydų. Šypsotis nuoširdžiomis šypsenomis. Bet ne... Ji jau išaugo meilę, o tu... Tu tik įklimpai į tą liūną iš kurio ji vos išsikapstė, beveik gyva.

Slidus dalykas tie traukiniai. Kartais greiti, o kartais ir lėti. Ir nesvarbu, jog ekspresas, gedimai galimi.