Tu palietei drobę ir kažkuom ji liko tavo.
Kažkas nebeleidžia ant jos pradėti kažko naujo, kažkas trugdo, ten piešti tiesą, kuria tu netiki.
Sąžinė? Seniai, gi mes apie ją jau susitarėm. Moralė.
Tu peržegnojai drobę, bepročių spalva, o šioje pasirodys ta - Ta, kurios taip nekenti ir prie kurios niekada nebuvau prisilietęs.
Palietei, o aš lauksiu, kol Tavęs, čia nė kvapo neliks.

Beabėjonės, pamiršau paminėti, jog dėl Tavęs ją ir tempiau, nors ir netikėjau, jog pasiliksi. Nors ir kvailai vyliausi, kad galėsiu paskęsti tavyje, Just a little bit longer, just a little bit.

Mėgstu iškilmes. Mėgstu, kai jos tikrai būna įpatingos. Drobė, niekuomet nepratilps pro duris, gulintys žmonės niekuomet neatsikels iš drobės. Jie niekuomet nepaliks manęs. O aš žiūrėsiu į lubas ir nežinosiu, ar tai tu, ar tai aš, ar tai tik veidrodžio atspindys.
Ši drobė, turėjo būti iškilmės. Praėjo pusė metų, ir manyje vėl užvirė noras atsisveikinti su Tavim. Bet dingai vėl man net nepastebėjus. Dingai, palietus drobę ir ji beveik tavo. O dabar būk laiminga. Ir sekmės. Nes dar nežinai, į ką rankas įkišai.

Μου αρέσει!