PASAKA APIE JAUSMUS
Seniai seniai susitiko visi žmogaus jausmai. Po to, kai Nuobodumas
trečią kartą nusižiovavo, Beprotybė pasiūlė:
-Gal pažaiskime slėpynių?
Intriga pakėlusi vieną antakį paklausė:
-Slėpynės? O kas tai per žaidimas?
Beprotybė paaiškino, kad vienas iš jų bus žaidimo vadovas. Jis užmerks
akis ir suskaičiuos iki milijono, o kiti tuo laiku pasislėps. Kurį suras
paskutinį, tas bus laimėtojas ir sekančio žaidimo vadovas.
Entuziazmas iš karto pačiupo Euforiją už rankos ir pradėjo džiaugsmingai
šokti. Laimė tuo metu taip šokinėjo, kad net įtikino Abejonę. Tik
Apatijai niekas niekada nebuvo pakankamai įdomu ir ji atsisakė dalyvauti
žaidime. Tiesa nutarė niekur nesislėpti, nes ją vis tiek visada
suranda. Didžiavimasis pareiškė, kad šis žaidimas yra kvailas ir jo
visiškai niekas nedomina, išskyrus jį patį. Bailumas nenorėjo rizikuoti.
-Vienas, du, trys…-pradėjo skaičiuoti Beprotybė.
Pirmas pasislėpė Tingėjimas. Jis paprasčiausiai atsigulė už artimiausio
akmens. Tikėjimas pakilo į dangų, o Pavydas pasislėpė Triumfo šešėlyje,
kuris savo jėgomis užkopė į patį aukščiausią kalną. Mandagumas ilgai
niekur negalėjo pasislėpti, nes vis galvojo, kad kiekviena vieta yra
tinkama kitam jo draugui. Grožis pasislėpė krištoliniame upelyje, o
Bailumas - medžio urve. Laisvė pasislėpė saulės spindulėlyje. Egoizmas
surado tik jam šiltą ir patogią vietelę. Melas pasislėpė vandenyno
gelmėje, bet iš tikrųjų - vaivorykštėje. Vulkano krateryje pasislėpė
Aistra. Užmaršumas net neprisiminė, kur slėpėsi, bet tai visiškai
nesvarbu.
Kai Beprotybė suskaičiavo iki 999 999, Meilė vis dar ieškojo, kur
pasislėpti, bet visos vietos jau buvo užimtos.
-Milijonas!-pasakė Beprotybė ir pradėjo savo paieškas.
Ji iš karto surado Tingėjimą. Po to ji išgirdo, kai Tikėjimas ginčijosi
su Dievu. Aistrą išdavė vulkano drebėjimas. Beprotybė pamatė, kur
slepiasi Pavydas, ir iš karto suprato, kur slepiasi Triumfas. Egoizmo
net neteko ieškoti, nes jis buvo pasislėpęs bičių avilyje ir pačios
bitės jį iš ten išvarė. Pavargusi Beprotybė pamatė upelį, panoro
atsigerti ir surado Grožį. O Abejonė sėdėjo prie tvoros ir niekaip
negalėjo apsispręsti, kurioje tvoros pusėje jai pasislėpti.
Visi buvo surasti:Talentas - žalioje vešlioje žolėje, Nuobodumas -
tamsioje uoloje, Melas - vaivorykštėje, bet iš tikrųjų jis buvo
pasislėpęs vandenyno gelmėje. Tik Meilės niekaip negalėjo atrasti.
Beprotybė jos ieškojo už kiekvieno medžio, kiekviename upelyje,
kiekvieno kalno viršūnėje. Pagaliau nutarė paieškoti rožių krūme. Kai ji
pajudino rožių krūmo šakas, ji išgirdo verksmą - rožių krūmo spygliai
Meilei skaudžiai išdūrė akis.Beprotybė išsigando, nežinojo, ką toliau
daryti, pati pradėjo verkti ir atsiprašinėti. Kad išpirktų savo kaltę,
ji pažadėjo nuo šiol visada būti Meilės palydove. Nuo to laiko, kai
pasaulyje pirmą kartą buvo žaidžiamos slėpynės, Meilė pasidarė akla ir
Beprotybė ją visada vedžioja už rankos…
Pasaka ne mano
Δεν υπάρχουν ακόμα σχόλια.
Πρόσθεσε ένα σχόλιο για να ξεκινήσεις τη συζήτηση!