Jau antrus metus Joninės man virsta tokia diena (atsiprašau- naktimi), kai norisi,kad ji tik greičiau baigtųsi..Deja.. ..šiemet viskas net blogiau nei pernai..       Praėjusiais metais draugai kvietė mane i sodybą švęsti Joninių.. Viskas būtų buvę tobula: gera kompanija, gamta, puiki nuotaika, šlakelis svaiginamųjų gėrimų ir trumpiausia naktis išgaruoja akimirksniu, bet įspūdžiai lieka ilgam... Deja... Mano tėvelis užprotestavo ir man teko likti namie... Iki 3 nakties sėdėjau prie kompiuterio... "Apverkiau" savo likimą chatindama su tokio paties likimo kankiniais... Bet mane džiugino tai,kad mano telefonas nerimo.. Vis plaukė žinutės su raginimais  šokti pro langą ir atbėgti į sodą pas draugus... Kai lioviausi atrašinėjusi sulaukiau skambučio ir iki 5 ryto telefonu kalbėjau su žmonėmis, kurie linksminosi be manęs, bet norėjo,kad būčiau kartu... Vėliau pasibaigė sąskaita ir Ievai atėjo laikas miegoti...

      Šiemet viskas kitaip... Tie žmogučiai,kurie pernai kvietė mane kartu švęsti galop pasidavė,nes aš taip niekada ir neapsirėiškiau nei viename ju vakarėlyje.. Kiti draugai deja nėra taip suderinami,kad galėtų švęsti kartu... Maža grupelė žmogučių,kurie galėtų susieiti išsibarstė... Geriausia darugė išvažiavo su tėvu, kitos dvi draugės kažkur į kaimą ar pan... Treti "draugai" susibūrė pas tuos žmones, su kuriais nieko bendro nesinori turėti, tai logiška,kad ten nenoriu, juolab,kad ten nesu pageidaujama.. Taip ir likau viena namie... Mama kažkur su draugėmis... Tėvas turbūt su draugais... Net jaunėlė kieme su savaisiais, o aš vėl prie kompiuterio... Žiauru... ŽIAURU TŪNOTI PRIE PC,KAI ŽINAI,KAD VISI ŠĖLS IKI PARYČIŲ, O TU...
      Bet man net nerūpi tos Joninės... Niekada jų nelaikiau svarbia švente... Tik nesuprantu, kodėl dabar taip skaudžiai reguoju į vienišą vakarą..

    O juk man taip patikdavo pabūti vienai su savimi... Kodėl dabar tuo nesidžiaugiu?

Μου αρέσει! 2