Tu prisiminsi ją,kai pasaulis tau pasidarys per ankštas,suprasi,kaip beprotiškai ją myli,ir kaip beprotiškai jai skaudėjo kai išėjai.,
O tuo metu,kažkur kitam pasaulio krašte,ji žiūrės į dangų ir skaičiuos žvaigždes,prisiminusi tave tyliai nubrauks ašarą,užsimerks ir paskęs kito glėbyje.
Iš senojo gyvenimo jai nebe paliko nieko,viską ką galėjo ji išmetė,suplėšė ir pamiršo,pasižadėjo niekada nebetikit svajonėm,paleisti tave.
O tuo metu tu ieškojai jos savo prisiminimuose,svajojai surasti ją dabartyje ir ateityje niekada jos nepaleisti. Tik jai tavęs jau nebereikėjo,kiekvieną naktį ji skendo kito glėbyje,o tu…tu jai buvai tik prisiminimas.
Jeigu tu būtum supratęs anksčiau kokia ji tau reikalinga,jei kiekvieną kartą pavadines kitą merginą jos vardu pripažintum,kad be jos nebegali,viskas būtu buvę kitaip…
Bet tu pavėlavai…
Ji sau pasižadėjo nebedaryti praeities klaidų,o tu…tu buvai pati didžiausia jos klaida.
Dabar ji turi kitą gyvenimą,kitą žmogų,kitus draugus ir nors naujas gyvenimas nebeteikia džiaugsmo,naujas žmogus nėra tas kuri ji myli,nauji draugai neatstoja senų ji nebenori grįžti į praeitį.
Nenori grįžti ten kur BUVO laiminga.
Nenori grįžti ten kur turėjo tave.
Nenori grįžti ten iš kur tu išėjai.
Ir nesvarbų kiek kartu tu rinksi jos numerį-ragelyje girdėsi tik tylą,ji niekada neatsilieps,niekada neatvers durų,nes tu tik prisiminimas,o prisiminimai ji senai nebetiki.
Paklausit kodėl?-juk galėtu atleisti ir būti iš tikrųjų laiminga…
Jos atsakymas paprastas-Nes taip neskauda…

Μου αρέσει! 5