1 Skyrius
Vėlus vakaras. Padariusi namų darbus dar ilgai sėdžiu prie knygų
ir laukiu kol tėtis grįš iš Anoniminių Alkoholikų susirinkimo. Mama
jau beveik mėnuo nebeina, bet jos vis dar nėra namuose. Nerimauju.
Niekaip nepaleidžia jausmas, kad galimai ji atkrito. Staiga
išgirstu kažką pareinant namo. Nueinu į svetainę ir suvokiu, kad
mano baimės pasitvirtino. Mama girta. Ji beveik nepastovi. Priėjus
kiek arčiau pajuntu stiprų alkoholio kvapą kuris mane supykina. Vos
valdausi, kad ant jos neužrėkčiau. Pyktis ir liūdesys susimaišo
manyje. Myliu savo mamą bet negaliu pakęsti tų momentų kai ji
girta. Tėtis pradėjo gyventi su mumis kai man buvo treji ir nei
karto nebuvo girtas. Mama išsiblaivė tik tada, kai man jau buvo
septyneri. Taigi, nemažą dalį savo vaikystės kiekvieną dieną
matydavau mamą prisigėrusią. Ji nuolat pykdavosi su tėčiu ir
prisiekinėjo, kad nebegers. Tėčiui teko rūpintis ir manimi ir mama
ir jutau, kad tai buvo be galo sunku. Jis nuolat būdavo pavargęs ir
anksti eidavo miegoti.
Kas galėjo paskatinti jos atkrytį? Kodėl ji apie tai nepasikalbėjo
su manimi? Ar ji ką nors slepia nuo manęs ir tėčio? Aštuoni metai
blaivybės nubraukti. Padedu jai nueiti į savo kambarį, rūpestingai
paguldau ir paduodu stiklinę vandens.
- Išgerk, mama, nors kiek prasiblaivysi.
- Kokia tu rūpestinga. Labai tave myliu. Tu tokia subrendusi, nors
tau tik penkiolika – vos suprantamai išveblena.
- Kiek laiko tai tęsiasi? Kodėl vėl geri?
- Geriu jau beveik mėnesį. O kodėl geriu, tai ne tavo reikalas.
Nesirūpink dėl to, kas tau mažiausiai turi įtakos.
- Aš tavo dukra ir turiu teisę žinoti kas vyksta man šeimoje! - jau
net nebesistengiu valdytis.
- Kaip tu drįsti ant manęs šaukti, tu suknista mažvaike?!
Staiga pro duris įžengia tėtis. Iš veido suprantu, kad labai
piktas.
- O tu kaip drįsti šaukti ant vaiko ir dar aiškinti, kad nesvarbu,
kodėl geri. Tu čia gyveni ne viena. Mes tavo šeima ir viskas ką
darai mus paveikia. Kloja teisi, ji turi teisę žinoti, kodėl
pradėjai gerti, aš taip pat. Nes kaip matau, tavimi nebegalima
pasitikėti. Nuolat meluoji mums abiem. Šiandien miegosiu ant sofos.
O tu, Kloja, eik miegoti į savo kambarį.
Nesiginčiju ir einu miegoti. Visada klausau tėčio. Per pusryčius
mama į virtuvę ateina vėliausiai ir iš karto pradeda skųstis galvos
skausmu. Į jos pusę nė nepažvelgiu tik paduodu dvi ibumetino
tabletes ir vandens stiklinę. Tėtis tik burbteli „nereikėjo gerti".
Visą laiką kol valgome demonstratyviai ją ignoruoju. Tėtis, panašu,
daro tą patį. Pavalgiusi iš karto bėgu į kambarį ir pasiimu
kuprinę. Tėtis čiumpa raktelius ir net neatsisveikinęs su mama eina
link mašinos. Aš taip pat neatsisveikinu. Kai mama būdavo blaiva
tėtis prieš veždamas mane į mokyklą pakeliui į darbą visada
pabučiuodavo mamą. Matyti juos besielgiančius neįprastai skaudina.
Bet tėtis, turbūt nemažiau įskaudintas. Įšoku į mašiną ir
prisisegusi diržą tyliai pasakau ramybės maldą.
- Gal galime kartu pasimelsti? – užklausia tėtis išgirdęs, kad ką
tik pasimeldžiau.
- Žinoma.
Jis paima mano ranką ir mes vienu balsu meldžiamės – Dieve, suteik
mums ramybės, susitaikyti su tuo, ko negalime pakeisti, drąsos
keisti, ką galime pakeisti ir išminties tą skirtumą suprasti.
Kokias penkias minutes praleidžiame tyloje ir tada tėtis
susigraudina.
- Aš esu įskaudintas, tikrai. Jau mėnesį pykstamės, ir tik dabar
supratau, kad ji geria. Realiai pačiam norisi užgerti dabar, bet tu
esi priežastis dėl kurios noriu būti blaivas. Taip pat ir mano
sūnus... Jis maždaug tavo metų. Prieš penkiolika metų turėjau
žmoną, bet ją išdaviau su tavo mama. Abu gėrėme. Buvau tikrai
siaubingas vyras kai gėriau. Mušdavau savo žmoną, versdavau ją su
manimi mylėtis. Mano tuometinė žmona ir tavo mama beveik vienu metu
pradėjo lauktis. Praėjus trims metams po jūsų abiejų gimimo mano
žmona atidavė berniuką įvaikinimui, pasiėmę vyresnėlę ir mane
paliko. Tada aš nusprendžiau išsiblaivyti ir susituokti su tavo
mama. Tikiuosi man atleisi.
- Žinoma, tėti, aš tau atleidžiu. Matau, kad esi pasikeitęs. Beje,
gal galėčiau šiandien su tavimi nueiti į AA. Kiek žinau eini
kiekvieną dieną
- Taip, 90 dienų, 90 susirinkimų. Jei tikrai nori - pasiimsiu tave.
Išvyksime šeštą, tad kai grįši iš mokyklos iš karto padaryk namų
darbus, nes grįšime vėlai.
- Padarysiu mokykloje.
Likusį kelią iki mokyklos važiuojame tylėdami. Pakeliui dar parašau
klasiokui ir geram draugui žinutę, kad norėčiau prieš pamokas
pasikalbėti. Prie mokyklos atsisveikiname ir aš iš karto einu į
mokyklos valgyklą ir laukiu kol pasirodys klasiokas. Iki pamokų dar
beveik valanda, bet man patinka anksčiau ateiti į mokyklą. Draugas
pasirodo po penkių minučių. Iš karto apsikabiname ir jis
pasiteirauja apie ką norėjau pasikalbėti.
- Kaip jau minėjau, mano tėvai alkoholikai. Iki šiol maniau, kad
jie blaivūs alkoholikai, pasirodo ne. Vakar sužinojau, kad mama
atkrito. Tėtis neatkrito, dėl to labai džiaugiuosi. Bet žinai, dėl
mamos esu labai įskaudinta. Matyti ją girtą buvo tragedija. Nors
myliu ją, bet negaliu net žiūrėti į jos pusę. Nors iš kitos pusės
noriu jai padėti. Ir jaučiu pareigą ja pasirūpinti. Bet vietoj
pagalbos apšaukiau ją. Šiandien tik numečiau jai tabletę
nežiūrėdama į ją. Tėtis irgi keistai su ja elgiasi.
- Tu nesi atsakinga už tai kaip elgiasi tavo tėvai. Neprivalai
mamos aptarnauti kai ji grįžta prisigėrusi. Ji suaugusi moteris ir
turi pati savimi pasirūpinti. Nesvarbu, kad yra alkoholikė.
Alkoholikui gali padėti tik kitas alkoholikas. Ar matei filmą apie
AA įkūrėją Bilą Vilsoną?
- Kai tėvai išsiblaivė, daug filmų žiūrėjau apie alkoholizmą,
grupes ir sveikimą nuo alkoholizmo. Filmas apie Bilą buvo pirmas
kurį prisimenu.
Po beveik pusvalandžio trukmės pokalbio pastebiu, kad klasiokas
labai jau panašus į mano tėtį. Prisiminusi tėčio prisipažinimą
susimąstau – gal jis mano brolis?
- Lujisai... Atleisk jei šis klausimas per daug asmeniškas, bet...
Ar tu nesi įvaikintas?
- Viskas gerai, tikrai nėra labai asmeniška. Taip, aš esu
įvaikintas, bet kartais tai pamirštu. Jau dvylika metų jie mano
tėvai. Ir jie myli mane taip lyg būčiau jų biologinis sūnus.
Girdėjau, kad mano biologinė mama atidavė mane įvaikinimui
saugodama mane nuo smurtautojo tėvo. Turbūt pačiai jai buvo per
sunku mane auginti. Ir ji pati jį paliko. O dabar jis išsiblaivęs.
Buvo net asmeniškai mane susiradęs, kad atsiprašytų.
Aš jam papasakoju ką girdėjau iš savo tėčio ir mes beveik iš karto
suprantame esantys brolis ir sesuo. Kažkodėl susigraudinu ir jis
mane apkabina. Nieko nesako, tik bando paguosti tylėdamas. Po
pamokų vėl sėdime kavinėje ir greitai padarome namų darbus. Lujisas
paskambina savo mamai ir praneša, kad šiandien eis į AA kartu su
manimi. Moteris pasisiūlo jį pavežti iki mano namų, nes žino, kad
susitikimai vyksta tik vakare. Mes sulaukiame Lujiso mamos ir abu
atsisėdame ant galinės sėdynės mašinoje.
- Lujisai, kas šiandien tokio įvyko, kad esi tokios geros
nuotaikos?
- Radau dar vieną savo biologinę sesę. Tai dabar iš viso keturias
seses turiu
- Įdomu kodėl iš tavo mamos girdėjau tik apie vieną?
- Na, nežinau, gal ji pati nežinojo.
Moteris pažvelgia į mane ir iš karto supranta, kad aš ir esu antra
biologinė Lujiso sesuo. Ji paleidžia mus prie mūsų namo, bet į vidų
neužeina. Palaukiu kol jie atsisveikins ir tada einame į vidų.
Tėtis iš karto paklausia ar padariau namų darbus ir mes abu
patvirtiname, kad namų darbai tikrai padaryti ir padėjome vienas
kitam. Kartu papietaujame ir važiuojame į susirinkimą. Mama vėl
girta. O dar tik keturios po pietų. Mesteliu piktą žvilgsnį į ją ir
vos tvardausi, kad jos neapšaukčiau. Ypač prie Lujiso. Vos nuvykus
į susirinkimą mus pavaišina kava ir sausainiais. Abu su šypsena
stebime kaip prisistatymo metu tėtis gauna 12 metų blaivybės
medalį.
- Blaivybės jubiliejaus proga, leisiu tau pirmam pradėti
pasidalinimą.
Na razie nie ma żadnych komentarzy.
Dodaj komentarz aby rozpocząć dyskusję!