O vasara... Pati ilgiausia, tačiau pabaigoje, vis tiek per trumpa. Ji buvo kitokia. Su gilesniais pokalbiais, nesibaigiančiais vakarais, bei kur kas tikresniais jausmais. Šuoliais į vandeni rankomis išskleistomis tarsi jos būtų sparnai...Daug žvilgsnių, kurie nekaltai viliojo ir vėjo suveltais plaukais. Naktimis kurios tapdavo diena, o dienos naktimis. Vasara viskas apsiverčia, o gal apsiverčiame mes. Po jos tampame kitokie. Labiau susivaržę ir mažiau laisvesni. Viliojančios akys nuleidžia žvilgsnį žemyn, o nesibaigiantys pokalbiai tampa tyliais kuždesiais. Saulės išbučiuotus veidus pakeičia kaukės, o šuolius į vandenį iškeičiame į rytinę karčią kavą. Nerandantys kelio atgal, bandome šypsotis... juk viskas bus gerai. Tačiau sušalę užmiegame po šilta, tačiau sunkia prisiminimų kaldra, tikėdamiesi atsikėlę išgirsti vasarą...O vasara... Ji buvo kitokia. Su milijonu krentančių žvaigždžių bei nesuspėtais ištarti norais. Pabusk. 

Patīk 2