Jyna's blog
Nebepažįstu savęs. Nebežinau kas esu.
Nesu iš tų, kurie skundžiasi bet kuo, visada ir visiems.
Kodėl taip yra? Sakau, kad esu užsispyrusi, gausiu tai ką noriu, padarysiu tai, nes aš galiu, nes GALIU, noriu ir GALIU. Net patikiu pati savimi. O kas vyksta? Vargais ne galais gavau tai ko noriu, gavau pradžią į savo svajonę, tiesiog ją reikia tobulinti, kad ji tikrai priklausytų ir būtų pavaldi tik man, o ką aš darau? Leidžiu jai tiesiog slysti man iš rankų? Kodėl? Kas su manimi negerai? Kodėl to nesustabdau? Ėėėė, atsibusk, tai nėra amžina. Ir aš tai puikiai suprantu, bet kodėl... Kodėl... Kur tas mano suknistas pasitikėjimas,viltis, užsispyrimas, kai jo reikia? Negi pirmi sunkumai padarys savo?…
"Aš visą laiką žinojau, kad jis - geriausias dalykas mano gyvenime. Tačiau niekad neuždaviau sau svarbesnio klausimo - ar aš esu geriausias dalykas jo gyvenime."
Sakoma, kad tikrus draugus nelaimėje surasi ir panašiai, bet keistas jausmas, kai neberandi draugų, atsiprašant, net tada, kai nori išgert. Kažkas gal su manimi ne taip? Gal būt aš pasidariau per daug išranki? Ar kaip? Gaila, bet turbūt tai retorinis klausimas. Lyg klausčiau vėjo. Viską suprasčiau, jei bučiau su visais susipykus, ar išvykus, pakeitus gyvenamąją vietą, ar visus pasiuntus ar nebendravus.. Bet ne. Tiesiog visi nutolo, pasitraukė, susirado kitus.
Žinot, dėl ko labiausiai skaudu? Kad atitolo ir tie, kurie atrodė, jog niekada nepaliks, tie, kurie padėjo pereiti ugnį ir vandenį, o dabar "pyst" ir nebereikalinga, susirado kitus, o aš lyg kokia…
Neįdomūs piktybiški skaitytojai. Rašau dėl savęs. Neįdomu - praleisk.